“Problemas spręsk pats,” – ne kartą girdėta net iš tėvų… O spręsti baisu – spendimas – tai atsakomybė. Pirmiausia atsakomybė sau. Savarankiški sprendimai ugdo ir auklėja. Tai suteikia tavo asmenybei brandumo. Ne visada jie būna teisingi ir tvirti, bet jie būdami mano – man suteikia gyvenimiškos patirties. Viena iš svarbiausių tavo savybių turi būti – gebėjimas priešintis neigiamam aplinkos poveikiui.
Davas Pelzeris, kurį vaikystėje motina norėjo nužudyti, ir visiškai sužlugdyti kaip vertingą asmenį, yra asmeninio atsakingumo ir nepalenkiamo tikėjimo žmogaus dvasios stiprybe liudijimas.
Jis teigia: „Kartais pasitraukimas iš neigiamos aplinkos būtinas. Kad ir kaip būtų sunku, kad ir kaip skausminga, žengti tą žingsnį tiesiog privalome. Kai žmogus man skundžiasi, jog tikrai negali gyventi su kitu asmeniu, pavyzdžiui, dėl to, kad jų bendravimas virto vien šauksmais ir nuolatiniais pykčio proveržiais, aš jam sakau: pasitrauk.“
Didi išmintis šiuose žodžiuose. Tačiau kiek šeimų ar porų kankina viens kitą uždarame psichologinio, ekonominio, fizinio ir kt. smurto rate?
S. Folkmanas ir R. Lazarusas priešinimąsi neigiamai aplinkai ir problemoms apibūdino kaip pastangas, skirtas nugalėti prieštaravimams.
Šie priešinimosi mechanizmai skirstomi į dvi strategijas, orientuotas į pačią bėdą ir į emocijas.
Gal kalbu šiek tiek sudėtingai. Tačiau pažadu pereiti prie paprastesnių reiškinių.
Šį kartą aptarsiu vieną iš priešinimosi strategijų – orientuotą į emocijas. Tai tiesiog emocinis reagavimas.
Nerimą keliančioms situacijoms būdingas nemalonus įvykis ir negalėjimas į jį reguoti tiesiogiai, iš karto. Tuomet mes pajuntame didžiulį emocinį sužadinimą ir netikrumą.
Vieni asmenys slopina emocinį sužadinimą ir yra vadinami slopintojais.
Kitus asmenis labiau veikia netikrumas. Jie nesugeba toleruoti netikrumo, nerimo, abejonių ir tai verčia juos nuolatos ir intensyviai sekti aplinką, klausytis jos, analizuoti ją, ar nepasirodys ten pavojaus signalai. Šie asmenys vadinami aitrintojais.
Jie netiksliai suvokia ir hiperbolizuoja pavojų.
Koks tu būni, kai užpuola problemos? Slopintojas ar aitrintojas? Tas, kuris bėdas paverčia niekniekiais, ar tas, kuris bėdas susikuria ten, kur jų nėra?
Stresinėje situacijoje, pavyzdžiui, kai baramės su tėvais ar giname savo nuomonę viršininkui, pirmiausia iškyla du uždaviniai:
1. suvaldyti savo emocijas;
2. rasti problemos sprendimą;
Jau anksčiau minėti mokslininkai pabrėžė “save įtvirtinantį elgesį” kaip labai svarbų veiksnį sprendžiant problemas. ‘Save įtvirtinantis elgesys” reiškia:
1. teisę į savo nuomonę ir poziciją;
2. racionalų, taktišką savosios tiesos išdėstymą kitam asmeniui;
3. savosios tiesos gynimą;
Gali susidaryti įspūdis, kad kalbama apie vieną asmenį. Jokiu būdu ne! Pagrindinis “įsitvirtinančio elgesio” dėsnis skamba taip: „Aš turiu teisę į savo nuomonę. Tu – taip pat. Aš ginu tai, ką laikau teisinga. Tu gini tai, ką Tu laikai teisinga.“
Vien šio dėsnio pripažinimas jau yra didelis žingsnis spręsti problemą.
Pavyzdžiui, Tu nori savarankiškai draugauti su kuo nori, kada nori ir iš kur nori grįžti. Tai Tavo teisė. Jei gyveni ne vienas, ši teisė paliečia ir kito žmogaus, kitų žmonių teises.
Tu gali tai vadinti vis pasikartojančiais tėvų moralais. Tau gali atrodyti, kad tėvai yra sadistai ir reikalauja gyventi pagal jų modelį, jie visiškai Tavęs nesupranta ir nevertina… Bet Tu pagalvok…
Tėvai Tave myli, jiems neramu, kas Tau gali nutikti. Jei Tu suprastum tą nerimą, gal kitaip vertintumei situaciją ir priimtumėte naudingą kompromisą, pavyzdžiui, visada praneši tėvams, kur ir su kuo esi bei kada grįši. Juk pažiūrėti į pasaulį reikia ne tik savo, bet ir kitų akimis.
Tau kyla klausimas: „Kodėl tiek daug neįsitvirtinančių žmonių?“ Mažiausiai yra paminėtinos dvi priežastys. Drovumas šiuo atveju mažai kuo dėtas. Pagrindinės neįsitvirtinimo priežastys yra šios:
1. Klaidingi įsitikinimai. Šiuo atveju asmuo turi klaidingą supratimą, kas yra gera ir kas yra bloga, kas tinkama ir kas netinkama. Tokius įsitikinimus priimta vadinti stereotipais. Egzistuoja ir toks gero žmogaus stereotipas: tai tylus, niekur nesikišantis, neprieštaraujantis, taikus žmogus. Samprotaujama taip: geras žmogus nesiginčija, nesukelia problemų. Na, tiesiog tyli ir jo nematyti.
2. Socialinių įgūdžių stoka. Kai Tu pareiški savo nuomonę, kai kurie asmenys su ja nesutinka ir priima tai asmeniškai. Todėl mokytojai ir dėstytojai, viršininkai dar sunkiai adaptuojasi prie demokratinio gyvenimo būdo, kai mokinys, studentas ir darbuotojas turi teisę turėti savo nuomonę.
Savos nuomonės gynimas nėra blogis. Viskas priklauso nuo to, kaip ginama asmeninė nuomonė ir ar tai neperžengia elgesio etikos ribų.
Jei kitas su Tavimi nesutinka, jis nėra blogas. Negindamas savosios nuomonės, kenki sau, mažini pasitikėjimą savimi. Nuomonės neapgynimas prilygsta pralaimėjimui. Pralaimėjimai kaupiasi, o su jais priešinimasis pereina į agresyvumą.
Dabar dažnai kalbama apie „nekalbadienius“. Tai nekalbėjimas, uždarumas, kontakto vengimas. Taip lieka daug neišspręstų problemų. Tavo pasyvumas neliks nepastebėtas. Galiausiai gausi labai taiklią etiketę: “Tokiam juk nepasakysi”. Taigi pats save izoliuosi nuo kitų.
Tau smalsu, kas vyksta, jeigu asmuo “neįsitvirtina”. Šis asmuo tampa gynybiškas. “Neįsitvirtinimas”, pozicijos neapgynimas pažeidžia žmogaus prestižą, reputaciją. Pasyvu-mą reikia kaip nors pateisinti pirmiausia prieš save patį. Pasyviojo žmogaus gynyba pasireiškia šiais būdais:
1. Žalos sau neigimas. Tai dažnai girdimi žodžiai: „Nenoriu kelti triukšmo dėl nieko“. Taip sumenkinama situacija, kurioje žmogus patyrė pralaimėjimą.
2. Taikaus žmogaus įvaizdžio kūrimas. „Esu taikus žmogus, nenoriu kelti scenos“. Taip pateisinamas silpnumas. Pralaimėjimas kelia pyktį, pagiežą, tik šie jausmai prislopinami. Jie tikrai anksčiau ar vėliau iškils…
3. Nepritarimo baimė. Jos išraiška tokia: „Niekas kitas nesiskundė”. Taip reiškiasi baimė būti išimtimi. Agresyvioji bendravimo pusė šią baimę gali sustiprinti, sakydama: „Visiems gerai, tik Tau vienam blogai. Daugiau niekas nesiskundžia… Tu per daug jautrus”. Taip stiprinama kaltė vien už problemos iškėlimą.
Bet ar tikrai protestuojantis žmogus yra vienintelis ir sudaro išimtį? Greičiausiai ne. Jis tik yra vienintelis, kuris pasako, kad „karalius nuogas“. Jis garsiai pasako savo nuomonę. Tyla gali būti ir baikštumo ženklas.
4. „Toks gyvenimas, nieko nepadarysi”. Laikantis tokio principo, aklai susitaikoma su bet kokiais trūkumais.
5. „Protingas ir pats suprastų” arba “Duok durniui kelią”. Situaciją laimi agresyvioji pusė.
Pasistenk įtvirtinti save ir savo elgesį, tik taip būsi visavertiška asmenybė, drąsi, energinga ir pasitikinti savimi…
Sėkmės, meilės ir kantrybės.
Rasa Kuodytė-Kazielienė.
Klausk psichologės kuodyte@centras.lt.
Atsakymai bus išspausdinti Delfi Gatvėje.
