Automobilių sportas – tai ne tik garsiai riaumojantys varikliai ir adrenalino kupinos akimirkos trasoje. Tai – gyvenimo būdas, reikalaujantis ne tik fizinės jėgos, bet ir psichologinio tvirtumo, nuolatinio palaikymo iš artimųjų bei tvirtų vertybių. Apie tai puikiai žino lenktynininkės Emilijos Ulvydaitės tėtis – Raimundas Ulvydas, kuris dukros karjerą autosporte palaiko nuo pirmųjų žingsnių. Šiandien jis dalinasi savo istorija – apie gyvenimą greičio ritmu, iššūkius už trasos ribų ir tai, ką reiškia būti lenktynininkės tėčiu.
Meilė automobiliams – nuo vaikystės
„Su automobiliais gyvenu visą gyvenimą – nuo mažens padėdavau tėčiui garaže,“ – prisimena Raimundas. Vėliau ši aistra peraugo į profesiją – jis ilgus metus dirbo įvairiuose autoservisuose, o šiandien jau ketverius metus sėkmingai vadovauja nuosavam servisui „Palme Racing“ Vilniuje, netrukus duris atvers ir padalinys Kaune.
Nors rimto sportinio pasiruošimo neturėjo, Raimundas pats yra bandęs jėgas autosporte – visureigių bekelės varžybose, kuriose, kaip jis sako, „dalyvavome ne dėl rezultatų, o dėl smagaus laiko kartu“. Ši patirtis tapo pirmu žingsniu į lenktynių pasaulį, kuriame dabar karaliauja Emilija.
Pradžia trasoje ir begalinis palaikymas
Paklaustas, kaip kilo mintis paskatinti dukrą išbandyti automobilių sportą, Raimundas atskleidžia, kad viskas vyko natūraliai – pomėgis technikai, aplinka ir bendras susidomėjimas leido Emilijai atrasti šį kelią. Tėtis – ne tik pirmasis palaikytojas, bet ir patikimas pagalbininkas: „Prisidedu, kaip galiu – su detalėmis, finansuoju, jei pritrūksta lėšų, ir visada stengiuosi būti trasoje.“
Džiaugsmas ir nerimas – neišvengiami
Emilijos lenktynių akimirkos tėčiui – ypatingos. Viena įsimintiniausių, pasak Raimundo, įvyko Rygoje prieš keletą metų: „Po avarijos Emilijos automobilį bandė sutvarkyti gal net keturių komandų mechanikai. Ir ji išvažiavo atgal į trasą, pasiryžusi įrodyti, kad ne veltui tiek žmonių jai padėjo. Tai buvo akimirka, kurios nepamiršiu.“
Anksčiau, pasak didžiausio Emilijos palaikytojo ir gerbėjo, lenktynės keldavo daugiau streso, bet dabar jis į jas važiuoja kaip į šventę, kurią dovanoja dukra: „Tai pramoga, kurios metu didžiuojuosi ir džiaugiuosi Emilija.“
Didžiausias iššūkis – finansai
Kaip ir daugelio jaunų sportininkų tėvai, Raimundas neslepia, kad vienas didžiausių iššūkių – surasti rėmėjų kiekvienam sezonui: „Ypač kai Emilija perėjo į sportinius kartingus – tokios varžybos kainuoja tiek pat, kiek automobilių lenktynių sezonas.“
Nepaisant to, jis tiki, kad nuoširdus atsidavimas ir sunkus darbas atveria duris net ir ribotų galimybių sąlygomis.
Patarimai – su saiku
Raimundas laikosi aiškios pozicijos: „Treneriai tam ir yra, kad duotų reikiamus patarimus. Mano vienintelis – atsipalaiduok ir važiuok.“ Jis pastebi, kad kai kurie tėvai perima trenerių vaidmenį, bet, jo nuomone, vaikams svarbiau – palaikymas, o ne spaudimas.
Kaip lenktynių gyvenimas keičia šeimą?
Gyvenimas pagal lenktynių tvarkaraštį ne visada lengvas. „Meluočiau, jei sakyčiau, kad tai paveikė tik gerąja prasme. Buvo nesutarimų šeimoje dėl varžybų, bet laikui bėgant viskas susigulėjo,“ – atvirai kalba Raimundas.
Dabar visa šeima palaiko Emiliją, net jei tai reiškia, kad vasaromis tėtis dažnai būna trasose.
Vertybės, kurios svarbios trasoje ir gyvenime
Paklaustas, kokios savybės svarbiausios lenktynininkui, Raimundas nedvejoja:
„Atkaklumas, užsispyrimas ir pagarba kitiems.“
Tai vertybės, kurios padeda ne tik pasiekti rezultatų trasoje, bet ir kurti tvirtą, pagarbų santykį su aplinkiniais už jos ribų.
