„Moteris ant denio – nelaimė”, – tokį posakį ne kartą per savo karjerą yra girdėjusi olimpietė buriuotoja Viktorija Andrulytė. Nors tarptautinėje aplinkoje moterys buriuotojos demonstruoja įspūdingus pasiekimus, Lietuvoje olimpinis buriavimas tarp moterų vis dar nėra plačiai paplitęs. Pasak sportininkės, daug populiarumo buriavimas nesulaukia dėl ribotų galimybių ir nusistovėjusių stereotipų. Tai ar jūra vis dar priklauso vyrams?
Išlieka mažuma
Nors požiūris į moteris buriuotojas per pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje kinta, profesionalioje sporto aplinkoje jos vis dar išlieka mažuma. Tačiau tarptautiniuose vandenyse, pasak sportininkės, lytis nėra pagrindinis vertinimo kriterijus – svarbiausia yra pasiektas rezultatas ir profesionalumas.
„Tarptautinėje aplinkoje mažiau kreipiama dėmesio, ar esi vyras, ar moteris. Čia visi orientuoti į gerą rezultatą. Vis dėl to, apskritai buriuotojų bendruomenė yra labai šilta ir visada jaučiamas didelis palaikymas”, – džiaugiasi V. Andrulytė.
© Sailing Energy
Sportininkė taip pat nepraleidžia progos prisijungti prie projektų ir vesti edukacines paskaitas buriavimo tema. Toks dalyvavimas bendruomenės renginiuose tampa motyvacijos šaltiniu žmonėms, besidomintiems vandens sportu.
„Ypatingai palaikau kiekvieną buriuojančią. Džiugu, jeigu galiu būti pavyzdžiu moterims ir parodyti, kad tai įmanoma”, – sako V. Andrulytė.
Svarbiausia – rezultatai
Šiandien tarptautinėse varžybose nėra jaučiama atskirtis tarp lyčių ir kiekvienas dalyvis vertinamas tolygiai – viską lemia rezultatai. Vis dėl to su stereotipinėmis kalbomis Lietuvoje V. Andrulytė yra susidūrusi ne kartą.
„Lietuvoje teko girdėti, kad moteris yra mažiau emociškai stabili arba moteris ant denio – tai nelaimė”, – pasakoja olimpietė, – „Moteriškos savybės – švelnumas, minkštumas – yra mūsų prigimtis. Tačiau tai netrukdo sąmoningai naudoti tą vadinamąją vyrišką energiją varžybų metu. Grįžus į krantą galime būti kuo tik norime, todėl būtent šis pokytis tarp paprasto gyvenimo ir sporto, ta moters galia, mane ir žavi”.
Stereotipais netiki ir „Vėjo pamušalai” akademijos mokinė buriuotoja – mėgėja Valentina Šuvalova. Anot jos, jachtoje viską lemia ne lytis, o kompetencijos, atsakomybė ir gebėjimas dirbti komandoje, komunikuoti įguloje.
„Pažįstu kelias kapitones, kurios yra griežtesnės ir ištvermingesnės už vyrus. Jachtoje lyčių skirtumai išnyksta – ilgesniuose plaukimuose kiekvienas įgulos narys atlieka priskirtą funkciją, todėl vietos stereotipams čia nebelieka”, – pasakoja pašnekovė.
Netikėtas atradimas
Buriavimas – tai sportas, neturintis amžiaus ir lyties limitų. Nuotykių ieškotojai, nenorintys sportu užsiimti profesionaliai, buriavimą gali paversti laisvalaikiu. Valentina Šuvalova – buriuoja savo malonumui, o geriausią laiką jachtoje įvardina tą, kai yra plaukiama be numatyto maršruto.
„Tą teko patirti ir buriavimo akademijos „Vėjo pamušalai” organizuotoje stovykloje Maljorkoje. Plaukėme be išankstinio plano ir taip mokėmės reaguoti įvairiose situacijose už jachtos vairo”, – pasakoja ji.
V. Šuvalova buriuoti pradėjo visai neseniai – prieš 3 metus. Aplinkoje neturėjusi buriuojančių pažįstamų, ji nusprendė išmokti pati ir nuėjo į buriavimo akademiją „Vėjo pamušalai”.
„Jeigu turi stiprią svajonę, reikia imtis veiksmų ir ją įgyvendinti. Rudenį planuojamos naujos mokymų grupės – tai gali būti gera proga žengti pirmą žingsnį”, – sako ji.
Atrasti buriavimą skatina ir V. Andrulytė. Jį apibūdina kaip asmenybės augimą, nuolatinį tobulėjimą ir gyvenimo būdą.
„Linkiu visoms moterims nusibrėžti tikslą ir gerti į save kiekvieną patirtį – tiek skaudžią, tiek džiugią. Susidraugavimas su jūra ir vėju atneša neužmirštamų patirčių ir formuoja charakterį”.
