Žvarbiomis, šaltomis žiemos dienomis tave apima liūdesys? Jauti nostalgiją vasarai, šilumai, žaliuojančiai gamtai? O gal tave slegia kokios nors asmeninės problemos? Norint išsivaduoti iš negatyvių minčių gali padėti kūryba. Taip pat – kūrybos skaitymas. Kviečiame paskaityti mūsų skaitytojos Kornelijos Pikšrytės sukurtas eiles.
Surasi?
Surasi mane… Surasi, kai pievos žydės.
Ieškosi manęs? Neradęs neteksi vilties.
Tas miškas, prie jūros, kur visad atrodė ramu,
Dabar ten pušys virsta velniškos sielos krauju.
Tie namai, apie kuriuos dar vakar kalbėjai,
Jau pelenai, nuskriejo su jais skausmo vėjai.
Paleisk… paleisk visą tai, kas spaudžia krūtinę,
Tegul nukrenta žemėn tavo ašara paskutinė.
Kai pievos pavasarį vėl ims žydėti,
Kai pušys prie jūros pradės kalbėti.
Suprasi, kaip angelai šiąnakt gyveno,
Bet vis dar šoksi velnišką tango.
Nuodėmė
Nuodėmė tikėti rojum, tikėti, jog kažkur šviesu,
Nuodėmė tau kelią rodys, ves, kur sielai bus ramu.
Gal lengviau nebekalbėti, apsimest kvailu klounu,
Kur gali savim tikėti, nors po melo kruvinu šydu.
Pinkles, tos kurias sukūrė, ne kas kitas, o tik tu,
Laisvė, jos jau nebeturim, ją ištirpdė su vašku.
Likom dviese tarp lelijų, bet jos slepias po sniegu.
Grįš dar laimė? Kur ji dingo? Ar ją sutepė krauju?
Nemeluosiu, skauda man, skauda ligi pat širdies gelmių.
Slėptis? Bėgti? Ir negrįšti… Ir negrįšti, kur ramu.
Nuodėmė tokia žavinga, jos apglėbti negaliu,
Gali būt tai prieštaringa, bet tik jos šįryt meldžiu
Pažadas
Kam pažadėjau dangui ramybę, kurios nerandu.
Kam pažadėjau miškui platybę, kurios neturiu.
Visad galvojau, užteks pažadėti, pasukti galvą kairėn.
Aš klydau, maldą kalbėjau, tikejaus – ji man padės.
Žadėjau ir sodžiui, ramunes ir tulpes, visokias laukines gėles.
Atėjo žiema, ji pavogė viską, ką aš žadėjau ir jam.
Pažadėjau aš saule beribiam danguj, tikėjaus – ji dar pakils,
Nepakilo manoji, ją dengė šešėlis, kurį vadinu naktimi.
Pažadėjau ir snaiges, rausvas ir auksinės, jos leidos plonu linu.
Ištirpdė manąsias, jų nebeliko, jas lydė geltonu vašku.
Jei pamatysi, tu snaigę auksinę, paimk ją savo delnan,
Ji tirps kaip ir žodžiai, kuriais pažadėjo turėti tave amžinam
Prašymas
Leisk gyventi man, prašau, leisk dangun žiūrėti,
Leisk pasenti man, prašau, leisk maldas kalbėti.
Aptraukta plona pleve, kraujo gyslom išvagota,
Po jautrią mana širdim, ašmenim paklota.
Paukščiu šiandien pavirtau, dangų visą išraižiau,
Savo randą plikau, tyrą tiesą iškapsčiau.
Nenorėjau grįžt atgal – žmogumi pavirsti,
Tris kartus kartojau sau, -,, paukščiu tu atgimsi”.
Gal širdis manoji stingsta, gal jos viduje nėra.
Balso stygos mano virpa, jos įšalo gerklėje.
Kai išauš Vakarės rytas, tokio niekur dar nėra,
Aš tuomet paukščiu pavirtus, plauksiu su dangaus srove.
