Susimąsčiusi moteris sėdi ant kėdės
Karola G. / Pexels nuotr.

Nemoki priimti komplimentų? Štai kas vyksta viduje

„Kaip gražiai šiandien atrodai!“ – „Ai, tik išsiploviau galvą.“ „Puikiai padirbėjai!“ – „Nieko ypatingo, man tiesiog pasisekė.“ Pažįstama? Kartais užtenka vieno nuoširdaus komplimento, kad imtume teisintis, menkinti savo pastangas ar skubiai keisti pokalbio temą. Kodėl gražius žodžius priimti kartais sunkiau nei kritiką?

Atrodytų, kas čia sudėtingo? Kažkas pasakė ką nors malonaus, tu nusišypsojai, padėkojai ir gyvenimas tęsiasi. Tačiau daugeliui moterų komplimentas sukelia visai kitokią reakciją – nejaukumą, nepasitikėjimą ar net norą įrodyti, kad pagyrimas nepelnytas.

Psichologijoje šis elgesys siejamas su tuo, kaip vertiname save, kokias patirtis atsinešame iš praeities ir ką esame išmokę apie kuklumą. Vis dėlto gera žinia ta, kad įprastą reakciją galima pakeisti.

Kodėl išgirdus komplimentą pirmiausia norisi prieštarauti?

Įsivaizduok: po svarbaus susitikimo kolegė pagiria tavo pristatymą. Užuot pasidžiaugusi, iškart atsakai: „Na, nežinau, man atrodo, galėjau geriau.“

Galbūt iš tiesų manai, kad pristatymas nebuvo tobulas. Tačiau kartais toks atsakymas slepia ir daugiau – sunkumą pripažinti savo gebėjimus.

2024 m. žurnale „Psychology and Psychotherapy: Theory, Research and Practice“ paskelbtas tyrimas atskleidė, kodėl net nuoširdūs komplimentai kartais neįtikina. Kalbėdamos apie savo išvaizdą, tyrime dalyvavusios moterys pasakojo, kad joms sunku patikėti partnerio pagyrimais, kai šie prieštarauja jų pačių įsitikinimams. Kitaip tariant, jei pati savęs nelaikai patrauklia, net gražiausi žodžiai gali atrodyti neįtikinami.

Tačiau svarbu nepamiršti, kad ne kiekvienas nejaukiai priimtas komplimentas reiškia žemą savivertę. Kartais tiesiog nežinome, kaip reaguoti, nenorime pasirodyti pasipūtusios arba nemėgstame būti dėmesio centre.

Susimąsčiusi moteris
Karola G. / Pexels nuotr.

„Nesigirk!“ – ar vaikystėje išmokome menkinti save?

Prisimink, kiek kartų vaikystėje girdėjai: „Būk kukli“, „Negražu girtis“, „Nereikia savęs aukštinti“.

Tokie pamokymai savaime nėra blogi. Tačiau jeigu kuklumas nuolat siejamas su savo pasiekimų slėpimu, ilgainiui gali susiformuoti įprotis nuvertinti net tai, kuo iš tiesų didžiuojamės.

Ypač jei augdama išmokai, kad gera mergaitė neturi per daug išsiskirti, garsiai kalbėti apie savo laimėjimus ar mėgautis dėmesiu.

Suaugus šis įprotis gali pasireikšti labai paprastai. Kažkas pagiria tavo suknelę, o tu iškart pasakai, kiek mažai ji kainavo. Vadovas įvertina tavo darbą, o tu pradedi vardyti, ką dar galėjai padaryti geriau.

Tačiau kuklumas ir savęs menkinimas nėra tas pats.

Gali būti kukli ir kartu pripažinti, kad puikiai padirbėjai. Gali pasidžiaugti savo išvaizda ir netapti pasipūtusi. Gali priimti pagyrimą nė karto nesumenkindama kito žmogaus.

O gal komplimentais tiesiog nepasitiki?

Ne visada priežastis slypi savivertėje. Kartais gražūs žodžiai primena nemalonias patirtis.

Galbūt anksčiau komplimentus girdėdavai tik tada, kai iš tavęs kažko norėdavo. Gal pagyrimus lydėdavo kritika: „Šiandien gražiai atrodai, galėtum dažniau taip pasistengti.“ O gal iš pažiūros malonūs komentarai apie tavo kūną versdavo jaustis nepatogiai.

Tokios patirtys gali paskatinti atsargiau vertinti kitų žmonių dėmesį.

Svarbu suprasti ir tai, kad ne kiekvienas komplimentu pavadintas komentaras iš tiesų yra malonus. Pavyzdžiui, kolegos pastaba apie tavo išvaizdą gali būti netinkama, net jei jis pats mano sakantis kažką gražaus.

Mokėti priimti komplimentus nereiškia privalėti džiaugtis kiekvienu komentaru. Turi teisę nusibrėžti ribas, pakeisti temą ar aiškiai pasakyti, kad tokios pastabos tau nepriimtinos.

Trys atsakymai, kuriais nesąmoningai nuvertiname save

Kartais net nepastebime, kaip greitai atmetame pagyrimą. Atkreipk dėmesį, ar tavo kasdienybėje kartojasi bent vienas iš šių įpročių.

1. Paneigimas. „Gražiai atrodai!“ – „Baik, šiandien atrodau siaubingai.“ Užuot priėmusi kito žmogaus nuomonę, iškart bandai ją paneigti.

2. Sumenkinimas. „Puikiai susitvarkei su projektu!“ – „Nieko ypatingo, bet kas būtų sugebėjęs.“ Taip tavo darbas ir įdėtos pastangos tarsi praranda vertę.

3. Komplimento grąžinimas. „Kokia graži tavo šukuosena!“ – „Ne, tu tai tikrai nuostabiai atrodai!“ Atsakymas malonus, tačiau kartais jis tampa būdu kuo greičiau nukreipti dėmesį nuo savęs.

Žinoma, nė vienas iš šių atsakymų savaime nėra problema. Tačiau jei beveik niekada negali priimti pagyrimo jo nesumenkindama, verta savęs paklausti, kodėl.

Galbūt esi gerokai griežtesnė sau, nei būtum bet kuriam kitam žmogui.

Draugės
Darina Belonogova / Pexels nuotr.

Kaip išmokti priimti komplimentus be nejaukumo?

O kas, jei kitą kartą, išgirdusi komplimentą, nebandytum jo paneigti? Jei leistum sau patikėti, kad iš tiesų puikiai atrodai, turi gerų idėjų ar esi verta susižavėjimo? Pasitikėjimas savimi prasideda ir nuo tokių mažų akimirkų – kai nustoji menkinti tai, kuo gali didžiuotis.

Pradėk nuo paprasto „ačiū“. Kai kitą kartą kas nors pagirs tavo išvaizdą, darbą ar idėją, neieškok pasiteisinimų. Nusišypsok ir pasakyk: „Ačiū, labai malonu tai girdėti.“

Jokių „bet“, „ai, čia nieko ypatingo“ ar skubaus savo trūkumų vardijimo. Jei įdėjai daug pastangų, gali tuo didžiuotis. Jei šiandien sau patinki, neprivalai to slėpti.

Išmok pripažinti savo stiprybes. Kai kolega pagiria tavo darbą, užuot sakiusi „man tiesiog pasisekė“, atsakyk: „Ačiū, tikrai daug dėl to dirbau.“ O jei draugė žavisi tavo stiliumi, kodėl nepasakius: „Ačiū, man ir pačiai labai patinka, kaip šiandien atrodau“?

Tai ne pasipūtimas, o pasitikėjimas savimi, kurio nereikia atsiprašinėti.

Pastebėk, kada pati sau tampi griežčiausia kritike. Tarkime, draugė pasako, kad nuostabiai atrodai, o tavo galvoje iškart pasigirsta: „Ji tik nori būti mandagi.“

Sustok ir paklausk savęs: kodėl taip lengva patikėti kritika, bet taip sunku priimti pagyrimą? Ar tikrai turi pagrindo abejoti draugės nuoširdumu, o gal tiesiog esi įpratusi save vertinti griežčiau nei kitus?

Panašus automatinių minčių vertinimo metodas taikomas ir kognityvinėje elgesio terapijoje. Jis padeda pastebėti neigiamus įsitikinimus, patikrinti jų pagrįstumą ir pamažu keisti požiūrį į save.

Ir svarbiausia – nebijok savimi didžiuotis. Gali būti talentinga, graži, ambicinga, stipri ir puikiai tai žinoti. Tau nereikia sumenkinti savo pasiekimų ar privalumų, kad išliktum kukli. Pasitikėjimas savimi nėra trūkumas, kurį reikėtų slėpti.

Įdomu tai, kad komplimentus sakantiems žmonėms taip pat nejauku

2020 m. žurnale „Personality and Social Psychology Bulletin“ pirmą kartą internete publikuotame tyrime mokslininkės Erica J. Boothby ir Vanessa K. Bohns nagrinėjo, kaip žmonės vertina savo sakomų komplimentų poveikį.

Tyrimų rezultatai atskleidė įdomų dalyką: komplimentus sakantys žmonės dažnai nepakankamai įvertino, kiek džiaugsmo jų žodžiai suteiks gavėjams, ir pervertino galimą nejaukumą.

Vadinasi, kartais abi pusės nerimauja be reikalo. Viena svarsto, ar pagyrimas nenuskambės keistai, o kita nežino, kaip į jį atsakyti.

Žinoma, tai nereiškia, kad visi komplimentai visada malonūs. Tačiau nuoširdus, tinkamai išsakytas pagyrimas gali reikšti kur kas daugiau, nei iš pradžių atrodo.

Kitą kartą, kai tave pagirs, prisimink vieną dalyką

Kas pasakė, kad turi būti kukli? Kad privalai sumenkinti savo pasiekimus, nutylėti, kuo didžiuojiesi, ar apsimesti, jog nepastebi savo grožio?

Gali būti talentinga ir tai žinoti. Gali žavėtis savo atvaizdu veidrodyje, garsiai džiaugtis laimėjimais ir mėgautis komplimentais. Neprivalai mažinti savęs vien tam, kad kitiems būtų patogiau.

Pasitikėjimas savimi nėra pasipūtimas. Ir savo vertės pripažinimas nėra priežastis atsiprašinėti.

Todėl kitą kartą, kai kas nors pasakys, kad nuostabiai atrodai, esi talentinga ar padarei kažką įspūdingo, nesistenk įrodyti priešingai.

Nusišypsok. Priimk komplimentą. Pasidžiauk savimi.