Pasakyti, kad nori vaikų, visuomenėje atrodo visiškai įprasta. Tačiau kas nutinka, kai moteris garsiai pasako priešingai? Neuromokslininkė, knygos „300 klausimų ir atsakymų apie miegą“ autorė ir viena iš miego programėlės „MIEGU“ kūrėjų dr. Laura Bojarskaitė, atvirai prabilusi apie tai, kad iki šiol nejautė noro tapti mama, sulaukė ne tik diskusijų, bet ir įžeidžiančių komentarų. „Panelei“ ji papasakojo, kokį spaudimą pati patyrė dėl visuomenės lūkesčių ir kodėl kadaise net kreipėsi į psichoterapeutę, norėdama suprasti, kas su ja „negerai“.
Po atviro pokalbio – neigiami komentarai
Neseniai dr. Laura Bojarskaitė svečiavosi Renatos Šakalytės laidoje „Pasikalbėkim“, kurioje kalbėjo apie savo santykius su norvegu ir asmeninį požiūrį į motinystę. Pokalbio metu ji atskleidė, kad iki šiol nejautė noro susilaukti vaikų.
Socialiniuose tinkluose pasirodžius pokalbio ištraukai, ši Lauros mintis sulaukė nemažai dėmesio. Tačiau tarp komentarų netrūko ir neigiamų reakcijų – nuo klausimų apie tariamą moters prigimtį iki asmeninių įžeidimų. Viename iš komentarų net buvo pavartotas įžeidimas „genetinė šiukšlė“.
Kodėl toks asmeniškas pasirinkimas vis dar sukelia tiek pasipiktinimo? Ir ką išgyvena moterys, kurios nejaučia visuomenės joms priskiriamo noro tapti mamomis?
Apie visuomenės spaudimą, ilgus metus trukusias abejones savimi ir kelią iki vidinės ramybės Laura atvirai papasakojo „Panelei“. Jos teigimu, atėjo laikas normalizuoti paprastą dalyką – moteris gali nenorėti vaikų, ir vien dėl to jos pasirinkimas neturėtų tapti nei pasmerkimo, nei įžeidimų priežastimi.
„Nenorėti vaikų turėtų būti taip pat normalu, kaip jų norėti“
Kalbėdama su „Panele“, Laura pirmiausia nori pabrėžti, kad nenoras turėti vaikų neturėtų būti laikomas nei problema, nei kažkuo, ką moteris privalo pateisinti.
„Man dabar 35 metai ir iki šiol niekada nenorėjau vaikų. Bet tai nereiškia, kad aš jų niekada nenorėsiu ir niekada neturėsiu. Galbūt mano nuomonė pasikeis rytoj, kitą savaitę, kitą mėnesį ar kitais metais. Tai yra mano teisė“, – pasakoja ji.
Vis dėlto Laura pabrėžia, kad galimybė ateityje persigalvoti nėra priežastis, dėl kurios dabartinis jos pasirinkimas turėtų būti priimtinas. Pasak jos, moters nenoras tapti mama savaime neturėtų reikalauti jokio paaiškinimo.
„Lygiai taip pat, kaip normalu moteriai sakyti „aš noriu vaikų“, turėtų būti normalu pasakyti „aš nenoriu vaikų“. Iki šiol aš tiesiog niekada nejaučiau tokio noro“, – sako Laura.
Anot jos, skaudžiausia tai, kad dalis žmonių tokį pasisakymą priima tarsi leidimą žeminti ir įžeidinėti.
„Atrodo, kad kai kurie žmonės galvoja, jog jei moteris pasako, kad nenori vaikų, jie turi teisę ją užgaulioti. Žinoma, ne visi, bet tokių žmonių tikrai nemažai“, – pastebi ji.
„Net kreipiausi į psichoterapeutę, nes galvojau, kad su manimi kažkas negerai“
Nors šiandien Laura apie savo požiūrį į motinystę kalba atvirai, iki tokios vidinės ramybės teko nueiti ilgą kelią. Ji prisimena, kad daugelį metų jautė spaudimą atitikti visuomenėje įsitvirtinusį įsivaizdavimą, kokia turėtų būti moteris.
„Visuomenėje vis dar labai priimtina moters vertę matuoti pagal tai, ar ji turi vaikų. Ir net jei moteris jau turi vieną vaiką, atsiranda klausimų: o kada antras? Tarsi vieno neužtektų“, – pastebi ji.
Klausimų apie vaikus Laura sulaukdavo net iš beveik nepažįstamų žmonių, o prisipažinus, kad jų nenori, aplinkinių veido išraiškos kartais būdavo tokios, lyg ji būtų pasakiusi kažką visiškai nepriimtino. Ilgainiui šios reakcijos privertė ją suabejoti ir savo pačios jausmais.
„Bandžiau save įtikinti, kaip būtų faina turėti vaikų, kad aš irgi turėčiau jų norėti. Tarsi bandai save laužyti, įsprausti į kažkokį standartą, kurio visi iš tavęs tikisi“, – prisimena Laura.
Abejonės savimi galiausiai paskatino ją kreiptis į psichoterapeutę.
„Buvau tiek save prispaudusi, kad net nuėjau į psichoterapiją aiškintis, kas su manimi negerai, kodėl aš nenoriu vaikų“, – pasakoja ji.
Tačiau psichoterapijoje Laura pamažu suprato, kad jos nenoras tapti mama nėra problema, kurią būtina išspręsti.
„Turėjau nuostabią psichoterapeutę. Mes kalbėjomės apie mano baimes, nerimą, bandėme giliau pasikapstyti. Ir galiausiai supratau, kad man tiesiog taip yra. Tai nėra kažkoks sutrikimas, trauma ar problema, kurią reikėtų išspręsti“, – dalijasi Laura.
Jautė pareigą kompensuoti tai, kad neturi vaikų
Tačiau spaudimas atitikti visuomenės lūkesčius neapsiribojo vien klausimais apie motinystę. Laura pasakoja ilgą laiką jautusi, kad jei neturi vaikų, privalo savo vertę įrodyti kitais būdais.
„Kadangi neturiu vaikų, jaučiau, kad kaip moteris turiu kažkaip kompensuoti. Turiu siekti karjeros, rašyti knygas, kažką nuolat daryti, daryti, daryti. Jeigu neturi vaikų, tai bent jau turi kažką pasiekti“, – prisimena ji.
Nuolatinis siekis būti produktyviai ir pateisinti savo pasirinkimus, pasak Lauros, prisidėjo prie stipraus perdegimo.
Tik vėliau, bandydama iš jo atsigauti ir iš naujo pažinti save, ji pradėjo kitaip vertinti savo gyvenimą.
„Galiausiai supranti, kad tavo vertė nepriklauso vien nuo to, ką darai, ir nepriklauso nuo to, ar turi vaikų“, – sako Laura.
Šiandien ji teigia atradusi vidinę ramybę ir nebejaučianti poreikio įrodinėti, kad jos gyvenimas yra pakankamai prasmingas ir be motinystės.
„Jeigu turi balso stygas, ar privalai būti operos soliste?“
Vienas dažniausiai pasikartojančių argumentų, su kuriais susiduria apie nenorą turėti vaikų kalbančios moterys, yra tariama jų prigimtis. Laura neslepia, kad tokie pasisakymai jai kelia nemažai klausimų.
„Kai kažkas sako, kad čia mano prigimtis, man labai įdomu – iš kur jūs žinote, kokia mano prigimtis? Iš kur turite tokią informaciją?“ – svarsto ji.
Pasak Lauros, vien tai, kad moteris biologiškai gali susilaukti vaikų, dar nereiškia, kad ji privalo to norėti.
„Viena komentatorė labai gerai pasakė: jeigu turi balso stygas, tai ar dabar privalai būti operos soliste?“ – prisimena ji.
Kitas dažnas kaltinimas, kurį Laura pastebi diskusijose apie motinystę, – savanaudiškumas. Moterys, kurios nenori vaikų, kartais vadinamos egoistėmis, tačiau, jos nuomone, šį argumentą galima apsukti ir kitaip.
„Jeigu jau kalbame apie savanaudiškumą, tai kodėl noras turėti būtent savo biologinį vaiką nėra laikomas savanaudišku? Kodėl, pavyzdžiui, neįsivaikinus vaiko, kuris jau egzistuoja šiame pasaulyje ir neturi tėvų? Kodėl būtinai norisi savo mažos kopijos?“ – retoriškai klausia Laura.
Ji taip pat atkreipia dėmesį į aplinkosaugos klausimus ir svarsto, ar sprendimas nesusilaukti vaikų negalėtų būti vertinamas ir kaip atsakingas pasirinkimas, atsižvelgiant į pasaulio ateitį. Vis dėlto Laura nesiekia įrodyti, kad vienas gyvenimo kelias yra geresnis už kitą. Jos mintis paprastesnė – motinystė neturėtų būti laikoma vieninteliu savaime suprantamu moters pasirinkimu.
Nenorėti savo vaikų nereiškia nemėgti vaikų
Laura pastebi ir dar vieną klaidingą prielaidą – kad moteris, nenorinti tapti mama, būtinai nemėgsta vaikų.
„Tai, kad aš nenoriu vaikų, nereiškia, kad man jie nepatinka. Man labai mieli kūdikiai, vaikučiai, mielai žiūriu į draugių vaikus. Tiesiog pati nejaučiu noro jų turėti“, – aiškina ji.
Anot Lauros, visuomenėje vis dar sunku priimti mintį, kad žmogus gali nuoširdžiai džiaugtis kitų šeimomis, mylėti vaikus ir kartu nenorėti tokio gyvenimo sau.
„Norėčiau, kad moterys nebijotų pasakyti, jog nenori vaikų“
Šiandien Laura apie savo pasirinkimą kalba ramiai, tačiau puikiai prisimena laiką, kai pati jautėsi privalanti jį paaiškinti ar pateisinti.
Ji svarsto, kiek dar moterų išgyvena panašias abejones, tačiau apie jas nekalba, bijodamos artimųjų reakcijų ar visuomenės pasmerkimo.
„Tai yra mano kelionė, bet kiek yra tūkstančių moterų, kurios bijo, slepiasi, nervinasi, galvoja, kad su jomis kažkas negerai? Kurios negali būti savimi, negali būti laisvos ir tiesiog ramiai pasakyti, kaip jaučiasi?“ – klausia Laura.
Jos teigimu, žmogaus norai ir gyvenimo aplinkybės gali keistis, tačiau tai nereiškia, kad dabartinius savo jausmus jis privalo teisinti galimybe ateityje persigalvoti.
Laurai svarbiausia, kad moterys, kurios nejaučia noro tapti mamomis, nebesijaustų vienos ir nebegalvotų, jog su jomis kažkas negerai.
„Man svarbiausia normalizuoti šį pasirinkimą. Kad kai pasakai, jog nenori vaikų, žmonės jau būtų tai girdėję, su tuo susidūrę, matytų, kad moterys iš tikrųjų taip jaučiasi“, – sako Laura.
Po viešo pasisakymo Laura sulaukė ne tik kritikos, bet ir daugybės palaikančių žinučių. Pasak jos, jau dešimtys moterų asmeniškai pasidalijo panašiomis patirtimis, prisipažino taip pat jautusios visuomenės spaudimą ir dėkojo už tai, kad pagaliau pasijuto išgirstos.
Juk nenorėti vaikų neturėtų reikšti, kad moteris turi ką nors įrodyti, kompensuoti ar paaiškinti. Kartais tai tiesiog reiškia, kad ji nenori vaikų. Ir to turėtų pakakti.
