Pakilimo takas toks slidus ir šaltas,
Jį stebiu kaip sapne.
Jos nuleistos akys sakė: tu nekaltas,
Tik sparnai danguje.
Viską žinau, viską jaučiau,
Kai sakei, kad myli – melavai.
Negaliu nuslėpti savo ašarų,
Kai juokiuos, aš vis tiek verkiu.
Visiška vienatvė apgaubė staiga,
Čia tokia migla kaip nemiga,
kaip nemiga…
Aš nenoriu jausti žemės vėl po kojom,
Taip lengviau be tavęs.
Dar aukščiau į dangų, dar toliau nuo meilės
Krisi tu, krisiu aš.
Viską žinau, viską jaučiau,
Kai sakei, kad myli – melavai.
Negaliu nuslėpti savo ašarų,
Kai juokiuos, aš vis tiek verkiu.
Visiška vienatvė apgaubė staiga,
Čia tokia migla kaip nemiga,
kaip nemiga…
