tamsus kambarys, kurio kampe,
matau aš žmogų, panašų į save
ir jo akys jos žiūri žemyn
daugiau nebepakils, dangaus nebeišvys.
kasdieną nerimas kankina mane:
kas per vaiduoklis buvo tam sapne?
baugina mintys: gal istorija baigta?
tačiau žinau: tai tik visa ko pradžia.
ir man baisu to, kas laukia rytoj,
galbūt eisiu keliu ir suklupsiu tamsoj
niekada nežinai, ar pakelsi rankas,
ar atmerkęs akis dar išvysi šviesas.
kažkokį keistą jausmą jaučiu aš viduje:
tarsi žinočiau: gyvensiu ryt ar ne
ir nerandu sau vietos beribėj erdvėje
leisk man išvysti šviesą tunelio gale
ir man baisu to, kas laukia rytoj,
galbūt eisiu keliu ir suklupsiu tamsoj
niekada nežinai, ar pakelsi rankas,
ar atmerkęs akis dar išvysi šviesas.
tamsus kambarys, kurio kampe
matau aš žvakę, vos apšviečiančią mane,
ir ta liepsna, kuri nešildo delnų…
prieik arčiau, pamatysi kad verkiu.
ir man baisu to, kas laukia rytoj,
galbūt eisiu keliu ir suklupsiu tamsoj
niekada nežinai, ar pakelsi rankas,
ar atmerkęs akis dar išvysi šviesas.
