Degu kaip žvakė vidury nakties
Ir nežinau, o Viešpatie, kada
Ateisi Tu manęs užpūsti.
Vidur nakties man Tavo meilė švies
Ir ašara nuskaidrinta spindės:
Nuims ir mano negalias, ir mano priešų rūstį.
Tikiu Tavim vidur tamsios nakties
Vidur nakties man Tavo meilė švies
Vidur nakties viltis ramins ir kvies
Gelmėn Tavosios išminties
Ieškos Tavęs, Tavęs paties.
Aš kaip liepsnėlė, blaškoma audros,
Bedugnėn virs kalnai be paliovos
Jei Tu su manimi vėl būsi,
Jėgų suteik, tuojau audra nurims.
Žingsniuosiu jūra ir vandenimis,
Ir kaip balandį prie širdies priglausiu vėjo gūsį.
Kol nebaigta pjūtis, kol virs kalnai,
Kol nesugrįžome dar savo žemėn,
Kai bus atlyginta skriauda.
Ir kai užgis išdeginta žaizda
Tiktai tada, o Viešpatie, tada
Tiktai tada ateik, užpūski žvakes, amen.
