Krinta lapai nuo medžių šakų
Gervių trikampiai raižo padangę
Aš skubu vėlei pievų taku
Aplankyt savo motiną brangią
Atsiklaupsiu po sodo klevais
Kur vaikystėje mažas sėdėjau
Gal už nuodėmes ji man atleis
Jei nebūdamas čia nusidėjau
Ryškiai dega klevai ant kalvos
Aš grožiuosi jais vėlei sugrįžęs
Prie žilos motinėlės galvos
Prisiliesiu tarytum prie kryžiaus
Tad skubu apkabinti greičiau
Išbučiuoti rankas jai ir lūpas
Kaip dažnai aš sapne ją mačiau
Kai ji meldės po kryžium suklupus
Vėl išeisim abu į laukus
Kur išblukusios gėlės dar žydi
Nors šalna išbujojus laukuos
Į gyvenimo rudenį lydi
Niekas mūsų dienų nepavys
Jas nuplukdė srauni laiko upė
Gal tik mamos nušluostys akis
Jei savam kelyje dar suklupsim
Atsiklaupsiu po sodo klevais
Kur vaikystėje mažas sėdėjau
Gal už nuodėmes ji man atleis
Jei nebūdamas čia nusidėjau
