Malūnas malė mėlynas dienas,
Raudonas kalvis savo širdį kalė,
O aš sau dainavau liūdnas dainas
Apie tėvynės ilgesingą dalią.
Ir balsas, iš krūtinės ateinąs
Garsiau skambėjo nei žiūrovų salė.
Bet viską plovė žėrintis lietus –
Kiemus ir aikštes, šalį ūkanotą,
Fantazijos nuvaikščiotus batus
Ir merdintį be kūno šviesų protą.
Ir aš, kuris dainoms buvau kurtus,
Pakėliau savo galvą užmiegotą.
Transliavo radijas laikus senus
Ir vėtrungė žydra be garso sukos,
Ir galvą pabučiavo man sūnus,
Išlipęs iš laimingo atviruko.
Ir galvą pabučiavo man sūnus,
Išlipęs iš laimingo atviruko.
Erškėčio valkataujanti dvasia
Per muziką į kūną man sugrįžo.
Ir aš dėkingas tau, švelni sesuo,
Kad man padėjai nešti sunkų kryžių
Per tėviškę, kur laužo liepsnose
Pavargęs paukštis mirti pasiryžo.
