Nuo amžių vakare prie stalo dviese
Kaip angelas naminis lempa tvieskia
Apgaubki, angele, šviesa švaria
Ir saugoki du žmones vakare.
Diena primargino, nesužiūrėsi
Pavargom mes nuo visokiausių „pa”
Mes nieko nekalbam, mes sėdim dviese
Pačia sunkiausia šnekamės kalba.
Kažkas pakito, būtinai pakito
Žvaigždynų sandaroj, o gal veiduos.
Gal mudviejų nebėr, bet visados
Du žmonės sėdi vienas priešais kitą.
Visur – Sacharoj, tundroj, tarp griuvėsių –
Juk rasis lentgalys, vinis, kuria
Gali sukalti stalą, sėdint dviese
Kaip šventame paveiksle vakare…
