Ten, kur pasibaigia jausmai
Kur mūsų meilės pelenai
Liūdi dangus, tuoj, atrodo, pratrūks
Būk, prašau, kantrus
Rinkti šukes susipjaustant rankas
Negailėt savęs
Aš taip norėčiau laiką atsukt atgal
Ir prisiglausti prie tavo pečių ir vėl
Viską pamiršt ir į sapną panirt su tavim kartu
Aš taip norėčiau, bet negaliu
Bet negaliu
Mes lyg nebylūs kalnai
Du vis dar pykstantys vaikai
Šypsos dangus, toks be proto gražus
Ar ilgai taip bus
Plauks lyg laivai taip nebyliai ramiai
Viskas bus gerai
Aš taip norėčiau laiką atsukt atgal
Ir prisiglausti prie tavo pečių ir vėl
Viską pamiršt ir į sapną panirt su tavim kartu
Aš taip norėčiau, bet negaliu
