Baigėme mokyklą penkiese, mes viena chebra
du mano klasiokai, dvi draugės ir aš
buvo paskutinis skambutis pirmoko rankoj
buvo kas ilgiau nemiegojęs iškęs
alaus gėrėm kaip pamišę už tai, kad išėjom
degtinę už tuos, kurie buvo draugais
cigarečių po dvidešimt už kiekvieną kartą
kai mus baudė už tai, kad buvom tik mokiniais
būtumėt jūs matę, kaip atrodė mūs Kristė
vedė iš proto visus berniukus
buvo mažas stebuklas laikyti jos krūtį saujoj
didelis stebuklas parsivesti į namus
tylioji Agnė svajojo apie amžiną meilę
sėdi jos po vaikystės beržais
kalbasi abi apie mylimus vyrus
juokiasi abi kad gyvena ne su jais
mūsų sielas ir smegenis daug kas nuvylė
mūsų kaltės ir baimės nebepaliks
galim verkti čia ašaromis apsipylę
bet su šypsena laukiam, kas dar atsitiks
dabar suolo draugas – didelis bosas
turi šimtą kaklaraiščių, nėra žodžio „stop“
kai blaivas, meluoja, kad gerai, kad laimingas
kada girtas: „ padekim viską ir dingstam velniop“
kitas buvo linkęs į šoną nuklysti
pirmas viską išbandė, nesirinko kelių
netikiu, kad rado jį Londone upėj
netikiu, kad be mūs jis dar turėjo draugų
mūsų sielas ir smegenis daug kas nuvylė
mūsų kaltės ir baimės nebepaliks
galim verkti čia ašaromis apsipylę
bet su šypsena laukiam, kas dar atsitiks
mūsų sielas ir smegenis daug kas nuvylė
mūsų kaltės ir baimės nebepaliks
galim verkti čia ašaromis apsipylę
bet su šypsena laukiam, kas dar atsitiks
mūsų sielas ir smegenis daug kas nuvylė
mūsų kaltės ir baimės nebepaliks…
ir aš be prasmės, lyg ne laiku pražydęs,
su antsnukiu klouno, fejerverkais fone…
kai aš pilnas, man sako: koks nuobodus tipas
kai aš tuščias, kiti laiko žvaigžde…
