Kaip gera paklausyti, apie ką
Kalbasi kalnai su mėnesiena,
Kiekvieną vakarą prieš miegą…
Kaip gera pasiklysti naktyje,
Sklandančioj dainoj, jausmų audroje,
Kiekvieną vakarą prieš miegą…
Ir taip gaila, kai laiko nelieka,
Kai garsai pavirsta į nieką…
Nebijok, kol esam dviese,
Nebijok, eikim tiesiai,
Nebijok, ir nerk į gylį,
Nebijok, dainuok, jei myli…
Būk mano naktys, mano dienos,
Būk mano vasaros ir žiemos,
Būk mano paslaptys ir tiesos,
Būk mano muzika…
Kaip gera, kai šalia užmiega
Nauja daina, kurią spėjau pabučiuoti aš,
Spėjau pabučiuoti aš prieš miegą…
Kaip gera pasinerti tyloje,
Skambančiam laike, aidinčioj tamsoj,
Kiekvieną naktį, kiekvieną dieną…
Ir taip gaila, kai laiko nelieka,
Kai garsai pavirsta į nieką…
Ir taip gaila, kai liaujasi lyti,
Kai negalim to laiko pavyti…
Nebijok, kol esam dviese,
Nebijok, eikim tiesiai,
Nebijok, ir nerk į gylį,
Nebijok, dainuok, jei myli…
Būk mano naktys, mano dienos,
Būk mano muzika…
Muzika gydo net nuo didžiausio pavydo,
Nuo nevilties ir nuo šoko –
Nuo klasikos iki roko…
Muzika moko nuo seno iki pirmoko
Įsiklausyti į širdį,
Nes ji, muzika, girdi…
…Kol esam dviese,
Nebijok, eikim tiesiai,
Nebijok, ir nerk į gylį,
Nebijok, dainuok, jei myli…
Būk mano naktys, mano dienos
Būk mano muzika…
Nebijok…
