Kai tu toli, o angele mano,
Ar nesvarbu, forte ar piano –
Šauksiu į tave stygom įtemptom,
Rankom alkanom, akim drėgnom,
Lūpom raudonom, saulėm uždegtom
Lietūs nutekės, trūks tavo veido,
Likimas nepadės susitikt, išsiskirt tik leido,
Prie širdies neliks ką glausti,
Riteriai išmoks ilgesio nejausti…
O lietūs nutekės, trūks tavo veido,
Likimas susitikt nepadės, išsiskirt tik leido,
Prie širdies neliks ką glausti,
Riteriai išmoks ilgesio nejausti…
Smuiko raktus nuo tavo durų
Pamečiau aš už kalnų, už jūrų,
Ir dabar tavęs nebeatrakinu.
Visą naktį skausmingai tylės instrumentai,
Burtų lazdeles pames dirigentai,
O už lango sninga akompanimentais,
Liūdnais liūdnais sniego fragmentais.
Leisk man ateit…
Leisk pamatyti, kaip
Smuiką laikai…
Ir paskutinįkart
Mes kaip vaikai
Būsime nors trumpam
Draugais, draugais, draugais, draugais…
O lietūs nutekės, trūks tavo veido,
Likimas susitikt nepadės, išsiskirt tik leido,
Prie širdies neliks ką glausti,
Riteriai išmoks ilgesio nejausti…
O lietūs nutekės, trūks tavo veido…
Likimas susitikt nepadės, išsiskirt tik leido…
Prie širdies neliks ką glausti…
…Riteriai išmoks nejausti…
