Galbūt žmonėms jis iš šalies atrodė nepastovus?
Todėl sakydavo kad stovės ten kur matys jis savo stovus,
Atsistojus, atidaus savo abi už vieną akį,
Bet tada jisai pamatė, kad pasaulis nebemato,
Vieni paklauso, kiti nueina galvas tiktai pakratę,
Kažkas nematė, kažkas nepastebėjo,
Todėl, kad tik savam gyvenime gyvendamas,
Pro jį praėjo, bet pyktis ima augti,
Ne nuo lietaus ir ne nuo vėjo, kurį tikrai ne pats pasėjo,
Ir kiek reikėjo laukti kol jį kas nors supras,
Kažkas paklaus, kažkas kažkur pakvies
Ir nuoskaudas nuplaus, nors kartais jam norėjosi tylos,
Ir tie visi užduodami kvaili klausimai,
Tarsi bergždžiai laidomi į sienas,
Kaip jūros krantai, per mėnesienas,
Skalaujami, monotoniškai tolygiai
Vis tas pats nieko jie neduoda,
Tik stengiasi atimti, ne išimties ir susimąstymo
Gyvenimui neįpatumo, nereikia dirbtinumo,
O ypač suvaidinto nuoširdumo,
Jo žodžiai vis dar sukasi kaip saulė aplinkui savo ašį,
Po vieną lašą, visi skirtingi, bet tuo pačiu panašūs,
Tačiau geriau pamąsčius, savo primerktom akim
Žiūrėjau tiktai į priekį,
Visas tuščias viltis savo galvoje tebandėte sudėti,
O jis ir liko užguitas tarp gyvų,
Ir iš esmės neliko jam jėgų ieškot gyvenimo žiaurios prasmės,
Kuri nuves iš kur grįžo tik keli esantys gyvi,
Todėl geriau gyventi ir neieškot tiesos,
Nes šiam pasaulyje nerasi šilumos, ir tų kurie galbūt tave paguos…
Jis pasimetęs, pasimetė tarp kaukių,
Žmonių, gėdingai slepiančių save
Nuo tų kurie jo vis dar laukia,
Bet galbūt ateis diena,
Kai ir jis supras, kad skirtas šis pasaulis,
Tik tiems kas slepia išorę,
Ir be vidaus, jie be vidaus,
O jis tarp jų lyg varna išskleidusi sparnus,
Bandydama ištrūkt į laisvę, kartu nusineša ir mus.
Svetimas ir išdidus gal kiek jam šis pasaulis,
O kam kitoks kai ieškai nerandi ir vėl bandai iš naujo,
Nerūpestingai pažvelgt į kasdienybės vėjus,
Iškeist senas mintis,
Kad vietoj jų nauju pavidalu, atėjus nauja diena,
Ji bus visai kitokia, o jis tai kas, ar žino? (jis)
Ar jis supranta? kodėl ne jūros smėlis,
O banga, kaskart užlieja krantą?
Kam šitiek klausimų,
Atsakymams nelieka laiko.
Sustot atsukt atgal ir vėl pavirst į mažą vaiką,
Bandantį sugaut nusistovėjusius stereotipus,
Bet šimtą kart lengviau kasdien matyt,
Kas neišvengiamai su juo nutiko,
Nesvarbu ar jo pasąmonė ar jo idėjos,
Kurios žadėdavo tik tai ko jam galbūt dabar reikėjo,
Iš šalies atrodė viskas normalu,
O gal keistoka, ieškot prasmės, nors jos surast
Ar bent kitaip suvokt dar nieks nemoka,
Rašyt juodom raidėm į juodą lapą
Simboliais tamsoj keistai,
Iškyla naujas lašas,
Atmerk akis juk ašaros tai – skystis tekantis,
O saulei leidžiantis, kankina tave nemiga,
Ir vėl sapnai kietu žvilgsniu užvaldo nerimą,
Ir nejauti, kai pradedi žudyt nebe save, o jau gyvenimą…
