Štai kiek moterų gražių, be galo nuostabu
Nors palaužiau daug širdžių, vis naujų randu
Vest galiu nors ir dabar, bet vyru būt oru,
Aš gabumų neturiu – taip, jų neturiu.
Vien tik žmonai priklausyt
Per sunki našta!
Aš tvirtai galiu sakyt:
Ne, nevesiu niekada!
Taaaaip….
Būtų be moterų sunku labai,
Jos mums kaip saulė, kaip gėlių žiedai.
Vienai šiandieną, kitai ryt
Taip malonu „geidžiu” sakyt.
(x3)
Būtų be moterų sunku labai,
Jos mums kaip saulė, kaip gėlių žiedai.
Žodžiais sunku, nes jeigu trokštu mylėti
Jas labai, nors trumpai, bet karštai.
Nuo veidelių ir akių tau sieloj neramu,
Bet vienam gyvent sunku ir neįdomu.
Šimtą kartų tau sakiau: sustok, kvaily, gana!
Bet prieš grožį suklumpi, vėl tau negana.
Baigta, baigta – pasakiau, –
Meilės tau gana!
Neužburs jau niekada
Nei žaviausia mergina.
Bet…
Būtų be moterų sunku labai,
Jos mums kaip saulė, kaip gėlių žiedai.
Vienai šiandieną, kitai ryt
Taip malonu „geidžiu” sakyt.
Būtų be moterų sunku labai,
Jos mums kaip saulė, kaip gėlių žiedai.
Žodžiais sunku, nes jeigu trokštu mylėti
Jas labai, nors trumpai, bet karštai.
***
(„Bonio dainelė“ iš Imrės Kalmano operetės „Silva”)
