Laimė – tai akimirka, trunkanti be galo
Tiems, kurie atsirenka juodą nuo balto.
Laimė vėl suartina tuos, kas ją suranda
Tuos, kurie suklupę iš naujo pakyla.
PR:
Aš vėl viena ir jau nebėra, jaučiu,
Dėl ko žudytis spalį krentant lapams,
Mes svetimais taip greitai tapom vienas kitam
Ir jau nebėra, žinau,
Dėl ko žudytis spalį krentant lapams,
Mes svetimi ir nereikšmingi tapom vienas kitam.
Išeinu be priekaištų, be sparnuotų frazių,
Tyliai rytui brėkštant su bundančia saule.
Laimė buvo taip arti, ją paliest galėjau,
Bet tiktai reikėjo ją išsaugot.
Pr.
Visai nesvarbu, koks rytojus bus,
O man visai nesvarbu, tai ne apie mus…
Pr.
