Tau manęs juk nereikėjo,
Aš nežinojau iš tiesų –
Gal mane kažkiek mylėjai,
Bet mylėjai nuo pradžių.
O dabar neliko nieko,
Tik suplėšyta širdis,
Kurios tikrai nereikia niekam,
Nes jos mirtis labai žiauri.
Užkniso rėkt, užkniso laukt
Kaip kokiai beprotei vienai,
Užkniso mane šis pasaulis –
Pasakysiu atvirai.
Prikelk mane, prikelk mane,
Nes taip gyventi pavargau.
Ar tu girdi, ar tu girdi,
Ar tu girdi mane, žmogau?
Pavargau, pavargau,
Ar girdi mane, žmogau?
Pavargau, pavargau,
Ar girdi, ką tau sakau?
Užtrenk duris, išeik, prašau
Ir nesirodyki daugiau,
Nes aš mylėjau tave labai,
Gaila, tu to nesupratai,
Gaila, tu to nesupratai…
Bėga dienos, bėga naktys,
Bet numirti negaliu.
Ar kas galėtų man padėt
Iš čia pabėgti, po velnių?
Jau neįstengiau užsimerkti
Ir viską taip lengvai pamiršt,
Nes per stipriai tave mylėjau,
O tau viskas buvo dzin.
Bet nuo šiandien aš prisikėliau
Ir mane prikėlė ji,
Prikėlė meilė, bet ne tau
Ir gali svajot toliau.
Nors aš kenčiu, bet aš laiminga,
Suprast pati to negaliu.
Bet meilei vis tiek esu dėkinga,
Nors ir be širdies esu,
Nors ir be širdies esu…
Pavargau, pavargau,
Ar girdi mane, žmogau?
Pavargau, pavargau,
Ar girdi, ką tau sakau?
Užtrenk duris, išeik, prašau
Ir nesirodyki daugiau,
Nes aš mylėjau tave labai,
Gaila, tu to nesupratai,
Gaila, tu to nesupratai…
