Ema Zenauskytė – mergina, kuri visiškai nelimpa prie stereotipinio „rožinio“ moteriškumo. Ji – traukinių palydovė, technikė, įsimylėjusi sunkiają techniką ir aviaciją, pasirodžiusi televizijos projektuose „Aš matau tavo balsą“, „Ūkininkai ieško meilės“ ir net kine. Jos gyvenimo kelias – apie drąsą rinktis tai, kas iš tiesų patinka, net jei atrodo „neįprasta“ merginai.
Pirmieji žingsniai televizijoje: nuo „Aš matau tavo balsą“ iki „Ūkininkai ieško meilės“
Pirmą kartą plačiau apie Emą televizijos žiūrovai išgirdo muzikiniame projekte „Aš matau tavo balsą“. Į šį projektą ji pateko visai žemiškai – darbo dėka.
„Puikiai pamenu, kaip komunikacija siuntė laišką ir klausė, ar norime dalyvauti. Paragino, nes žinojo, kad mokame gerai save „prezentuoti“. Tuomet įkūnijau personažą – traukinio palydovę, ką ir realiai dirbau“, – šypsosi Ema.
Ji atvira – net manifestavo, jog projekte komisijoje būtų Žvaguliai, nors iki galo tuo netikėjo. Kai svajonė išsipildė, džiaugsmas buvo dvigubas: „Šis projektas davė gerų pamokų ir patarimų.“
Vis dėlto, labiausiai Emą išgarsino realybės šou „Ūkininkai ieško meilės“ pirmasis sezonas. Jame ji dalyvavo su geriausia drauge Anželika – abi buvo pakviestos pas tą patį ūkininką, realybėje tapusį vienu gražiausių vasaros prisiminimų.
„Dalyvauti nusprendžiau labai spontaniškai – sėdėjome pas Anželiką namuose ir nusprendžiau užpildyti anketą ir už save, ir už ją. Nes, sutikite, smagu su drauge patekti į realybės šou – dramos, intrigos…“ – juokiasi Ema.
Iš pradžių ji labiau norėjo pamatyti, kaip viskas atrodo iš vidaus, viliojo ir piniginis prizas. Meile iš pirmo žvilgsnio Ema nelabai tikėjo, o ir ūkininkas iš pradžių didesnių simpatijų nekėlė. Tik vėliau, eigoje, pradėjo patikti.
„Kai pamačiau, kad dėmesio nebe tiek gaunu, nusprendžiau nebedėti iniciatyvos ir buvau pasiruošusi po antros paros būti išmesta. Ar skaudėjo? Taip. Tuo metu vis dar jaučiau jam simpatiją. Bet iki šiol Mantas man vienas charizmatiškiausių, nuoširdžiausių žmonių“, – atvirauja Ema.
Vaikystė su mašinėlėmis ir traukiniais: berniukiškas pasaulis, kuris tapo profesija
Sunkioji technika Emos gyvenime neatsirado atsitiktinai. Ji pati sako – viskas prasidėjo dar vaikystėje.
„Buvau labiau linkusi į berniukiškus dalykus – žaidimus su mašinėlėmis, konstrukcijomis. Turėjau žaislinį geležinkelį, kur reikėdavo sudėlioti bėgius, turėjau tris traukinukus. Kieme su berniukais žaisdavau futbolą, tinklinį. Man iki šiol vyrai – geresni draugai nei moterys“, – juokauja ji.
Paauglystėje susidomėjimas traukiniais tapo dar intensyvesnis: nuo mašinistų iki palydovų. Ema naktimis „googlindavo“ informaciją, žiūrėdavo nuotraukas ir drąsiai sakydavo mamai: „Čia mano svajonė“.
2018 m. vasaros pabaigoje svajonė tapo realybe – Ema įsidarbino traukinio palydove ir iš viso šioje srityje praleido apie septynerius metus.
„Sužinojau labai daug, iki šiol jaučiu pagarbą ir labiausiai myliu šitą darbą. Vėliau toje pačioje įmonėje pakilau karjeros laiptais – perėjau dirbti su krovininiais traukiniais kaip technikė. Daugiau bendravau su budėtojais ir mašinistais. Tą akimirką jaučiausi lyg skraidyčiau debesyse“, – pasakoja ji.
Traukiniai ir lėktuvai – dvi didelės Emos silpnybės
Ema neslepia – traukiniai ir lėktuvai yra jos didžiausios gyvenimo silpnybės.
Traukiniuose ją žavi tai, kad nėra monotonijos:
Nuolat keliauji, matai įvairius vaizdus, supranti, kokia graži mūsų Lietuva. Kiekvieną kartą – vis kiti keleiviai, situacijos. O kai šiuo metu nebedirbu, bet važiuoju traukiniu kaip keleivė, užplūsta tokia nostalgija, kad vidinis balsas kartais sako: „Bandyk grįžti atgal…“
Aviacija į merginos gyvenimą atkeliavo kiek vėliau – netikėtai. Ji buvo pakviesta į Telšių aeroklubo 90-mečio renginį, kuriame, vilkėdama uniformą, pozavo tarp įvairių lėktuvų, bendravo su lakūnais, kalbėjosi aviacijos temomis ir net praskrido paramotoru (parasparniu su varikliu).
„Po to renginio supratau, kad aviaciją galima įsimylėti iš pirmo karto. Parašiau keliems klubo žmonėms, klausiau, ką turiu padaryti, kad galėčiau įstoti. Atsakymas buvo aiškus: mokymai, praktinis egzaminas – praskristi lėktuvu ar sklandytuvu. Tai nemažai kainuoja, bet turiu tikslą dirbti ir uždirbti ne tik sau, bet ir įgyvendinti šiai svajonei“, – teigia Ema.
Stiuardesės karjera taip pat buvo labai arti – gautas pasiūlymas dirbti vienoje žinomoje aviakompanijoje. Tačiau Ema sąmoningai jo atsisakė, nes dabar jai labiausiai rūpi tikslas įstoti į aviacijos klubą, o ne rinktis „patogesnį“ kelią.
Susitikimas su Rolandu Paksu ir ANBO lakūnais: motyvacijos užtaisas
Viena įsimintiniausių aviacinės Emos kelio akimirkų – susitikimas su ANBO lakūnų komanda ir Rolandu Paksu.
„Jaučiu didelę pagarbą visai ANBO komandai. O susitikimas su Rolandu Paksu man reiškė gerokai daugiau nei paprastą pažintį. Tai žmogus, kuris pats yra pilotas ir aviacijos entuziastas. Jo įteikta simbolinė dovana – portretas su skrydžiu, įamžintas ant drobės – tapo įkvėpimu ir paskatinimu nenuleisti rankų siekiant savo tikslų“, – pasakoja ji.
Po šio susitikimo ryšys su aviacija tik sustiprėjo. Pasak Emos, tai sritis, kur susijungia: pažangiausios technologijos, tikslieji mokslai, aukščiausi saugumo standartai, disciplina ir didžiulis tarpusavio pasitikėjimas.
„Aviacija man ypatinga tuo, kad čia svajonės skraidyti tampa realybe per mokslą, technologijas ir komandą.“
Nuo traukinių iki kino aikštelės: aktorystė kaip saviraiškos forma
Kitas netikėtas, bet labai svarbus Emos gyvenimo kelias – kino ir televizijos aktorystė. Tai prasidėjo dar 12 klasėje iš smalsumo ir noro išbandyti save visai kitoje srityje.
Ema sako, kad jai labai patinka improvizacija – draugai ir pažįstami neretai juokaudami sako, jog ji puikiai tiktų komedijai.
Didžiausią įspūdį jai iki šiol paliko darbai su režisieriais:
- Raimundu Rudoku – antraplaniai vaidmenys su tekstu seriale „Moterys meluoja geriau“;
- Raimundu Cicėnu – vaidmuo seriale „Lėlininkas“.
„Esu jiems labai dėkinga – tai buvo pirmieji rimtesni vaidmenys su tekstu. Taip pat netikėtai gavau pasiūlymų nusifilmuoti keliuose tarptautiniuose mini serialuose. Visada svajojau kada nors, kad ir su minimalia role, sudalyvauti tarptautiniame projekte – ir tai įvyko. Kai žiūriu tuos vaizdus, užplūsta toks malonus jausmas ir motyvacija toliau tobulėti“, – sako mergina.
Ji pastebi, kad darbas tarptautiniuose projektuose ir Lietuvoje šiek tiek skiriasi:
- užsienio komandos – labai struktūruotos, daug dėmesio detalėms, aiškūs procesai;
- Lietuvoje – daugiau artumo, improvizacijos, asmeniškesnio ryšio su kūrybine komanda.
Šiuo metu aktorystė Emai – labiau saviraiška, bet kartu ir reali ateities galimybė, jei gyvenimas pasuks ta kryptimi.
Drąsa būti kitokia: kai „neįprasti“ pomėgiai tampa stiprybe
Ema – puikus pavyzdys, kad stereotipai ir „kas merginai tinka“ – seniai pasenęs požiūris.
„Didžiausią įkvėpimą man davė patirtis, kai pati įsitikinau, jog stereotipai dažniausiai gyvena tik žmonių galvose. Kaskart pasirinkusi tai, kas man iš tiesų įdomu – techniką, aviaciją, kiną – supratau, kad ribos yra daug lankstesnės, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio“, – sako ji.
Traukinių ir aviacijos entuziastė pripažįsta, jog iš pradžių artimųjų reakcijos būdavo įvairios: nuo nuostabos iki skeptiškumo, ypač dėl aktorystės:
„Buvo komentarų, kad „duonos iš to nevalgysi“. Bet dabar visada sakau: užuot taip kalbėję, geriau palaikytų žmogų einant savo tikslo link. Savo kelią noriu prasitiesti savo pėdomis.“
Didžiausias Emos ramstis – mama, kuri nuo pat pradžių žinojo dukros svajones ir skatino jų siekti, o ne klausyti negatyvių komentarų.
Ema šiandien ir rytoj: tarp technikos, aviacijos ir kino
Paklausta, kur save labiau mato ateityje – technikos, aviacijos ar kino pasaulyje, Ema nedvejodama atsako:
Šiuo metu save matau visose šiose srityse. Jos nebūtinai viena kitai prieštarauja. Man svarbu neprarasti galimybės derinti skirtingus interesus ir kurti savo, man artimą kelią. Vaidyba lieka antrame plane, o prie technikos save įsivaizduoju pilnai.“
Žinutė merginoms, bijančioms rinktis „neįprastus“ pomėgius
Ema turi aiškią žinutę toms, kurios svajoja apie „netipiškas“ profesijas ar pomėgius – galbūt aviaciją, mechaniką, techniką, kiną:
Būtent „neįprasti“ pomėgiai dažnai tampa didžiausia stiprybe. Nebijokite bandyti, klysti ir būti kitokios – pasauliui reikia drąsių, savimi pasitikinčių žmonių, kurie nebijo eiti savo keliu. O jei atsiras tų, kurie norės jus teisti ar nuteisti, tegul…
O jūs – užsidedat šarvus, galvą aukštyn ir pirmyn tikslo link.“
Ema Zenauskytė – gyvas priminimas, kad mergina gali vienodai drąsiai stovėti tiek šalia krovininio traukinio, tiek filmavimo aikštelėje, tiek šalia lėktuvo sparno. Ir visur būti savimi.
