Ne visi mokslininkai ar atradėjai reikšmingus atradimus ima atlikinėti brandžiame amžiuje, atvirkščiai, daugelis jų ima veikti ir atrasti būdami dar paaugliais, tuo laiku, kai smalsumas didesnis už baimę suklysti. Toks buvo astronomas, matematikas, fizikas ir mokslininkas Izaokas Niutonas, toks buvo ir garsus fizikas Albertas Einšteinas, o matematikos genijus Blezas Paskalis pirmąjį matematikos veikalą išleido vos šešiolikos. Tokių perlų visame pasaulyje yra nemažai, bet ir Lietuvoje turime kuo didžiuotis!
Matas Navickas (18) biologija domisi jau nuo dešimties, o sulaukęs aštuoniolikos prestižiniame Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurse laimėjo trečią vietą. Už ką? Už tai, kad atrado žydėjimo geną (AFL2). Paminėjau kelias garsių mokslininkų pavardes. Kuo jie panašūs, kuo jie skirtingi ir kodėl didžiuojuosi, jog teko garbė susipažinti su Matu? Skaityk toliau ir sužinosi.
KOMPIUTERIO PROSENELĖ – PASKALINA
Blezas Paskalis (1623 – 1662) yra laikomas pirmuoju skaičiavimo mašinos išradėju, kurią išrado būdamas devyniolikos, bei tuo, kuris suformulavo pagrindinius fizikos ir matematikos dėsnius. Pasakojama, kad Blezo tėtis buvo finansininkas, todėl norėdamas palengvinti tėčio darbą jis ir sukūrė skaičiavimo mašiną (Paskaliną), kuri dabar yra laikoma kompiuterio prototipu. Ši mašina galėjo atlikti sudėties veiksmą ir taip padėti mokesčių rinkimo valdininkui. Vėliau jis sukūrė hidraulinio preso veikimo principą, dar vėliau rado būdą kaip barometru matuoti oro slėgį. Gyvenimo pabaigoje užsiėmė religine filosofija, buvo puikiai susipažinęs ne tik su tiksliaisiais, bet ir su humanitariniais mokslais.
NEVYKĘS ŪKININKAS IZAOKAS NIUTONAS
Astronomas, matematikas, fizikas ir mokslininkas Izaokas Niutonas (1643 – 1727), mokyklą lankyti pradėjo dvylikos metų, iš pradžių jam ten sekėsi sunkokai, tačiau netrukus atsiskleidė jo talentas mechanikoje bei gamtos moksluose: vaikinas konstravo malūnėlius, vandeninius ir saulės laikrodžius, aitvarus su žibančiomis lemputėmis ir mėgo eksperimentuoti. Mokykloje jam patiko, nors kai kurios sritys ir nesisekė, tačiau Izaoko mama, troško, kad sūnus būtų ūkininkas. Atsiėmė jaunuolį iš mokyklos ir skatino eiti visai kitu keliu. Ūkininko amplua jam netiko visai. Įdomų kodėl? Na, ūkininkavimą jaunuolis laikė puikia galimybe atlikti įvairiausius mechanikos eksperimentus. Eksperimentai vyko, bet daržovės neaugo, todėl greitai jis buvo išsiųstas atgal į mokyklą, kurią baigė aukščiausiais balais. Vėliau įstojo į universitetą ir tęsė eksperimentus. Ilgainiui tapo vienu garsiausiu mokslininku, prisidėjusiu prie tolimesnių atradimų.
MOKYKLOJE LAIKYTAS KVAILIU, VĖLIAU APDOVANOTAS NOBELIO PREMIJA
Sunkiai rasi žmogų, nežinantį Alberto Einšteino (1879 – 1955) pavardės ir nieko negirdėjusį apie jo sukurtą reliatyvumo teoriją, kurią mokslininkas aprašė 1905 metais. 1922 metais šis mokslininkas buvo apdovanotas Nobelio premija. Nors Albertas Einšteinas nekalbėjo net iki ketverių, mokykloje buvo laikomas kvailiu, jis tapo vienu žinomiausių mokslininkų visame pasaulyje. Įdomu tai, kad būdamas šešiolikos jis norėjo stoti į universitetą, bet neturėjo vidurinio išsilavinimo. Ką jis padarė? Per vienerius metus baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į universitetą. Baigęs mokslus negavo norimo darbo, todėl įsidarbino Šveicarijos patentų biure ir visą savo laisvą laiką skyrė fizikai. Pasaulinės šlovės susilaukė vyresniame amžiuje, tačiau fizikos dėsnius tyrinėjo būdamas jaunuoliu. Tiksliau, niekas daugiau be fizikos jam taip ir nerūpėjo.
Taigi, vis šie mokslininkai dirbti pradėjo anksti, o kaip Matas? Kelių metų būdamas jis susidomėjo mokslu?
DEŠIMTMETIS MOKLSININKAS MATAS NAVICKAS
Mato Navicko mama dirba klinikose – neurologijos skyriuje, todėl nuo pat vaikystės vaikinas buvo apsuptas medicininės aplinkos. Be to, jis daug laiko praleisdavo gamtoje, gaudydavo vabalus, skindavo augalus ir juos tyrinėdavo, todėl, kai biotechnologiją studijuojanti pusseserė dešimtmetį Matą atsivedė į laboratoriją, vaikas suprato kam nori skirti savo gyvenimą. Vėliau Matas sugalvojo tėvų garažo rūsyje įkurti savo laboratoriją, kurioje atlikinėdavo įvairiausius eksperimentus. „Pamatęs jonvabalį nevengiu jo parsinešti į laboratoriją. Tada išskiriu DNR, susirandu luciferazės geną (dėl kurio jonvabaliai gali šviesti), įterpiu jį į kažką kitą ir šviečia kitas daiktas, o ne parsineštas jonvabalis. Tokiais dalykais užsiimu dėl pažinimo ir dėl to, kad man įdomu.
JAUNŲJŲ MOKSLININKŲ KONKURSAS
Prieš ketverius metus Matas sužinojo apie Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkursą, kuris vyksta etapais. Pirmieji – Lietuvoje, baigiamasis – užsienyje. Kaip nedalyvauti, jei ir taip kasdien atlieki eksperimentus? Tuomet vaikinas suprato, jog jam nebeužteks savos laboratorijos, ir nuvyko į Lietuvos miškų instituto laboratoriją, pradėjo dirbti su dr. Sigute Kuusiene. Pirmoji užduotis buvo tiesiog sukurti technologiją, padėsiančią užauginti obelį mėgintuvėlyje, ir tai padaryti. Laikui bėgant Matas suprato, kad neužtenka susikurti užduotį, reikia žinoti, kuo ji bus naudinga. Tada vaikinui kilo idėja pirmaisiais obels auginimo metais ją pražydinti.
PIRMASIS ATRADIMAS
„Obelims būdingas juvenalinis periodas – laikotarpis, per kurį jos auga, bet nežydi. Tas laikotarpis gali trukti nuo metų iki septynerių, taigi žmonės, norintys užsiauginti obuolių ir juos pardavinėti, susiduria su problema. Jiems reikia laukti kelerius metus, kol jų obelys užaugins vaisius. Kaip tik todėl nutariau pabandyti pagreitinti procesą. Kartą visiškai atsitiktinai pavyko atrasti geną (AFL2). Tai ir buvo viso darbo atradimas. Dieną, kai pamačiau reikiamo geno juostelę, pirmą kartą pajutau atradimo jausmą. Jis buvo toks tikras ir sunkiai paaiškinamas. Galėjai laimės šokį šokti. Tai aš jį ir šokau (juokiasi). Apėmė begalinė laimė. Vėliau iš viso darbo sukūrėme technologiją, padedančią apeiti juvenalinį periodą.”
NIEKAS NETIKĖJO, JOG ATRADIMAS JO
Taigi darbas vyko ketverius metus, tačiau jis davė puikių vaisių, tik vienas „bet“. Konkurso metu komisija ilgai netikėjo, jog minėtą geną atrado Matas. „Labai pykau, kai finale komisijos nariai pareiškė netikintys, jog darbas mano. Iš pradžių jie klausinėjo paviršutiniškų dalykų ir tada tiesiai šviesiai paklausė, kas šį darbą padarė. Kraujas užvirė, bet nesutrikau. Ėmiau kalbėti agresyvia mokslo kalba ir komisijos nariams nežinomybė greitai pasibaigė. Įrodžiau, kad darbo autorius esu aš“, – apie savo patirtį Varšuvoje vykusiame finale pasakojo molekulinės biologijos studentas.
Taigi visai nesvarbu kiek tau metų ar kokiame pasaulio krašte gyveni. Jei degi smalsumu ir trokšti bandyti,daryti bei patirti atradimo jausmą, visos durys tau atviros. O kodėl džiaugiuosi pažintimi su Matu? Tikiu, kad jis taip pat ateityje gali tapti labai garsiu ir labai žinomu mokslininku. Pirmi žingsniai jau padaryti!
Nori apie Matą sužinoti daugiau? Skaityk rugsėjo mėnesio “Panelę”.
