Šios savaitės rubrikos „It girl“ herojė Eleonora Lekavičiūtė (19) tikrai turi kuo pasigirti. Ji – buvusi prestižinės Kauno jėzuitų gimnazijos prezidentė, ilgametė debatininkė ir įvairių viešojo kalbėjimo konkursų bei čempionatų laimėtoja, metus su mainų programa praleidusi Amerikoje, o dabar – Ivy League universitetų grupei priklausančio Brown University būsima studentė.
Augusi su profesore dirbančia mama ir Kauno muzikiniame teatre dirbančiu tėčiu, iš kurių ir paveldėjo meilę mokslui ir kultūrai, Eleonora sutiko trumpai papasakoti apie tai, kaip pasiekė šių aukštumų, tai, ką reikėtų daryti visiems, kurie turi panašių tikslų ir tai, ką ketina veikti ateityje.
Kaip patekai į Ameriką? Kodėl sugalvojai dalyvauti mainų programos atrankoje?
Mano tuometinė anglų mokytoja, man būnant devintoje klasėje, pranešė, jog vyksta mainų programa, kurios atrankų metu atrinkti mokiniai turės galimybė išvažiuoti į JAV. Žinoma, labai susidomėjau ir nuėjau sudalyvauti. Praėjusi pirmąjį etapą perėjau į antrąjį – pokalbį, o vėliau ir trečiąjį, kurio metu turėjome žaisti įvairius žaidimus, kurie atskleistų mūsų asmenybes, polinkį į lyderystę ir panašiai. Perėjusi trečiąjį etapą, išvažiavau į Ameriką, Sent Luiso miestą Misūrio valstijoje.
Kaip manai, kokiam žmogui tokia patirtis naudingiausia?
Manau, kad mainų programos ir jų suteikiamos galimybės yra tinkamos tikrai daugeliui. Net jeigu esi drovus žmogus ir bijai išlipti iš savo komforto zonos, išvažiavimas į vietą, kuri yra tikrai toli nuo namų, įmeta tave į situaciją, kuomet nemokėdamas plaukti turi rasti galimybę kapanotis.
Nepasakyčiau, kad man pačiai buvo labai sunku pritapti – niekada nebuvau drovi ar sunkiai bendraujanti. O ir išvažiuoti nebuvo sudėtinga – nesu taip labai prisirišusi prie savo tėvų, kad negalėčiau jų palikti, o pati išlėkti į užsienį. Vis dėlto, su šiokiomis tokiomis kliūtimis susidūriau tada, kai teko perprasti naujos šalies kultūrą, bendravimo įpročius, kurie, mano manymu, labai skiriasi nuo Lietuvos.
Eleonora Lekavičiūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kokius galėtum įvardinti šios patirties pliusus ir minusus? Kas Amerikos švietimo sistemoje lenkė, o kas nusileido Lietuvai?
Turiu pripažinti, kad Amerikoje esanti švietimo sistema man patiko kur kas labiau nei lietuviškoji. Ten yra galimybė jau nuo devintos klasės rinktis dalykus, kuriuos nori mokytis, o tai padeda mokiniams išlikti motyvuotiems, nes jie mokosi tai, kas jiems įdomu bei naudinga. Vis dėlto, grįžusi į Lietuvą turėjau kartoti dešimtos klasės kursą, kurį jau buvau praėjusi Amerikoje ir supratau, kad tai buvo metų švaistymas – bene visus metus tinginiavau, nes buvau išmokusi tai, ką čia turėjau pakartoti.
Kada pradėjai debatuoti? Ką šioje srityje esi pasiekusi?
Manau, kad debatai ir buvo priežastis, dėl kurios praėjau trečiąjį etapą. Na, o debatuoti pradėjau aštuntoje klasėje, iš pradžių tai dariau lietuviškai, o vėliau, devintoje, angliškai. Pats pirmasis laimėjimas, kuris, veikiausiai, paskatino šioje srityje judėti pirmyn, buvo aštuntos klasės naujokų turnyras, kuriame dalyvavo labai daug komandų iš visos Lietuvos.
Žinoma, tai buvo labai senai, todėl nepasakysiu kiek tiksliai, tačiau manau, kad nesumeluočiau sakydama, jog apie 50. Mūsų komanda laimėjo ir tai buvo tarsi patikinimas, kad šioje srityje esu kažko verta ir turėčiau toliau tobulėti.
Tačiau tai ne pabaiga, tiesa? Kokie buvo didesni, tarptautiniai laimėjimai?
Pirmasis rimtas tarptautinis čempionatas kuriame dalyvavau vyko Lietuvoje, man būnant devintoje klasėje. Kadangi juo buvau sužavėta, nusprendžiau bandyti dar, dar ir dar. Šiame čempionate (aut.past. – „World Individual Debating and Public Speaking Championship (WIDSCP)“) yra keli etapai – debatų turnyras, viešoji kalba, „impromptu“, kuomet kalbama be išankstinio pasiruošimo bei išraiškingojo skaitymo. Esu atstovavusi Lietuvą trijuose WIDPSC, o trečiajame iš jų, vykusiame Pietų Afrikos Respublikoje 2013m., laimėjau dvejas pirmas vietas – tapau įtikinamųjų kalbų pasaulio čempione bei geriausia čempionato kalbėtoja, kurios gimtoji kalba ne anglų.
Apie ką buvo kalba, kuri atnešė tau sėkmę?
Kalbėjau apie istorijos falsifikavimą ir manau, kad viena priežasčių, kodėl laimėjau yra ta, jog ši tema man asmeniškai yra neįtikėtinai svarbi ir aktuali. Kalbėjau apie tai ir plačiąja prasme, ir apie Lietuvą – ypatingai apie Sovietų Sąjungą bei vis dar vykstantį okupacijos neigimą iš Rusijos pusės.
Daug kalbėjau apie tai, kad Rusijos istoriniai vadovėliai apie tokius dalykus net neužsimena, pasirenka užmiršti ar ignoruoti tai, kas žiauraus ar neteisingo buvo padaryta, kiek kraujo pralieta. Buvo neapsieita be asmeniškumų – kalbėjau apie savo senelį, kuriam teko patirti tremtį bei skaičiau jo laiškus, bandytus išsiųsti į Lietuvą.
Kada pradėjai rinktis universitetus, galvoti kur norėtum studijuoti?
Labai anksti, nes priėmimai į Amerikos universitetus prasideda labai anksti, o aš jau praeitą vasarą nusprendžiau, kad noriu studijuoti būtent ten. Brown University suteikia galimybe studijų krypti rinktis kur kas vėliau nei įstoji, todėl vis dar dvejoju, tačiau kol kas linkstu į tarptautinių santykių bei psichologijos pusę.
Eleonora Lekavičiūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Tai – prestižinis [-[0]-] , tikrai ne kiekvienas ten gali patekti. Kaip manai, kodėl patekai būtent tu?
Stojant į tokį universitetą, yra atsižvelgiama į keturių metų pažymius, standartizuotus testus, įvairiausius pasiekimus, anglų kalbos žinias bei specialią kūrybinę esę, kurią turi parašyti. Nereiktų maišyti jos su motyvaciniu laišku – esė padeda pademonstruoti unikalumą, originalumą, meniškumą. Manau, kad didžiausią įtaką padarė mano parašyta esė ir pasiekimai.
Ar manai, kad reikalingos tam tikros charakterio savybės, kurių reikia stojant į tokį prestižinį universitetą?
Manau, kad svarbiausia yra smalsumas. Yra būtina norėti mokytis, ypač savarankiškai, amžinai tobulėti, siekti, ieškoti.
Ar tavęs negąsdina studijų kaina? Galbūt planuoji dirbti? O gal gavai ar planuoji gauti stipendiją ar finansavimą?
Žinoma, kainos milžiniškos ir gąsdinančios, tačiau šis universitetas suteikia paramas studentams, kurie negali sau leisti sumokėti pilnos kainos. Yra atsižvelgiama į šeimos narių metines pajamas ir nusprendžiama, kokią paskolą universitetas suteiks ar kokią studijų dalį padengs.
Nors universiteto politika draudžia darbą už jo ribų mokslo metų metu, vis dėlto yra galimybė dirbti pačiame universitete – pavyzdžiui valgykloje ar bibliotekoje. Už tai mokama alga, kuri suteikia galimybę studentui padengti bent jau kuklaus pragyvenimo išlaidas. Ketinu naudotis tokia galimybe ir dirbti universitete.
Nereiktų pamiršti ir to, jog buvai Kauno jėzuitų gimnazijos prezidentė. Kokios buvo tavo paskatos kandidatuoti, ką norėjai pakeisti ir ką pasiekei?
Daug kas manęs prašė, kad kandidatuočiau ir po ilgų, bene visą vasarą trukusių svarstymų aš, vedama meilės savo mokyklai, pagaliau pasiryžau. Vis dėlto teko susidurti su ne itin malonia konkurencija, šiokiu tokiu neteisingumu iš priešininko pusės. Turėjau itin daug planų ir tikslų, daug svajonių apie tai, ką pakeisiu, tačiau sunku ką nors keisti vietoje, kur daug kam nusistovėjusi tvarka yra patogi ir nejudintina.
Vis dėlto, iš Amerikos buvau atsivežusi nemažai idėjų ir jas pritaikiau Lietuvoje. Rūpinausi, kad į mokyklą atvažiuotų įdomūs žmonės, skaitytų paskaitas, įkvėptų mokinius, prigalvojau įvairiausių renginių.
Kaip įsivaizduoji save po, pavyzdžiui, septynerių metų?
Nesu linkusi galvoti apie tokią tolimą ateitį. Nepavadinčiau savęs per daug ambicinga, nors galbūt daugeliui ir atrodo kitaip, todėl neturiu kažkokių itin rimtų siekių ar milžiniškų svajonių. Žinau tik tai, kad noriu mokytis, daryti ką nors naudingo ir užsiimti tuo, kas man teiks laimę. Manau, kad nors Amerikoje veikiausiai užsibūsiu, vis tiek galų gale norėsiu grįžti į Lietuvą, čia gyventi, padaryti ką nors prasmingo ir naudingo.
