Dažnas iš mūsų sėdi, verkia ir rašo komentarus, kad niekas naujas nelipa į sceną, o jei ir lipa tai, regis, per klaidą. Kertam lažybų, kad ir Dovilė iš naujai užderėjusios grupės „GeraiGerai & Miss Sheep” taip sakė ir ne vieną kartą.
O tada ėmė ir užlipo. Visi, kas matė jų koncertą linkčiojo, kad tikrai ne per klaidą. Viešintis nenorėjęs rimtas muzikantas net susilažino, kad ši grupė bus „numeris vienas”. Pasičiupom Dovilę ir liepėm trumpai ir aiškiai prisistatyti. O dabar interviu:
– Valanda, diena ir mėnuo. Kada susikūrė jūsų grupė?
Dovilė: oh! Niekam nepaslaptis – skaičiuoti aš nemoku. Tačiau tai tikrai buvo pirmosios praėjusių metų rugsėjo dienos. Sparčiai artinosi „15 min“ gimtadienis, organizavom grandiozinį reivą elektrinėje prie upės. Su „Happyendless”, „Suicide DJs”… Buvo žiauriai gerai!
Tąkart norėjome parodyti visiems, kokia funky komanda mes esam, todėl kūrėme „Žalią dainą“. Reikėjo kažkur ją įrašyti, todėl paprašėme „Happyendless“ vyručių pagalbos – jie turi savo studiją.
Tada pirmąkart ir pamačiau Vilių. Pamenu, kad tiesiog pagalvojau, jog jis „linksmas bičas“. Jis pagyrė mano balsą. Iš pradžių periodiški susitikimai išsirutuliojo į tai, ką turim dabar – dėl jo kelčiausi naktį, eičiau į žvalgybą.
Muzikine prasme lygiai taip pat. Jo optimizmas, idėjos, meilė garsui mane nuoširdžiai žavi. Be to, jis yra turbūt vienintelis vyras, kuris sugeba su manim susitvarkyti – emocijas kaip mat padedu į šoną, kai žiūrėdamas į mane Vilius garsiai juokiasi ir sako „norėčiau tave nufilmuoti tam, kad pamatytum kaip juokingai tu atrodai“.
– Ir pavadinimas, kas be ko. Kas jį sugalvojo?
Dovilė: aš, kaip Avis, jau negalėjau pasirinkti kito slapyvardžio – jis suaugo su manim, tapo savotišku prekės ženklu ir atspindi mano asmenybę.
Na, o Viliui vardą mes išrinkome, slampinėdami gatvėmis. Arba važiuodami mano dviračiu iš studijos (Vilius mano žaliąjį dviratį vairuoja, o aš tabaluoju kojomis ant rėmo).
Manau, kad tinkamesnio būti negali. Tas „bičas“ yra tikrų tikriausias gėrio įsikūnijimas. Jei ir niurzga dėl kažko, tai tik dėl neskambančio gabalo…
– Kokią muziką ir kaip gaminate, kas ką daro ir kokie dideli svajojate užaugti?
Dovilė: vakar vėlai vakare mudu su bosistu Robertu sėdėjome ant šaligatvio ir kalbėjome apie muziką. Apie rokenrolą ir apie elektroniką.
Taip ir nenusprendėme, kokį stilių bandome atstovauti. Bet turbūt ne tame esmė. Svarbiausia, kad net žvygaujame iš malonumo.
Vilius dega vien nuo minties apie muzikos kūrimą. Iš tos ugnies dažniausiai jam visai puikiai gaunasi padaryti kai ką labai gražaus. Aš paklausau, bandau dainuoti.
Tuomet sėdame studijoje ir gaminame šimtą demo versijų. Viskas labai tradiciška, sakyčiau. Kaip ir visiems kūrėjams mums labai svarbu išgirsti gerą žodį, būti pagirtiems, kad klausydami mūsų žmonės šypsotųsi, jaustų malonumą.
Čia kaip mat imu prisiminti savo draugo Oliaus pasakojimus, kaip maždaug prieš dešimtmetį Vilniaus reiveriai laukdavo diskotekų… Iš to ir tos svajonės, matyt, užauga – ar juoktumeisi, jei sakyčiau, kad norime groti 100 000 žmonių?
– Kokia grupe niekada nebūsite?
Dovilė: matyt tokia, kuri daro tai, kas jai visiškai nepatinka ir jos visiškai „neveža“. Pats baisiausias dalykas gyvenime yra daryti tai, ko nenori.
– Praeitą savaitę užlipote ant „Opus3″ scenos ir nugalėjote. Tikėjotės, baisu buvo, užteko gėrimų?
Dovilė: aš ėmiau žviegti ir šokinėti, o Vilius žviegė ant scenos tol, kol suprato, kad aplink jį nieko nėra. Po visko buvo žiauriai juokinga.
Mes nuoširdžiai tikėjome, kad laimės „Liūdni slibinai“, todėl išgirsti savo vardą buvo kažkoks „kosmosas“. Prieš koncertą, visą dieną darbe spoksojau per langą ir zyziau, kad lietus viską sugadins, o aš iš jaudulio nuvirsiu nuo scenos.
Kolegos kantriai tylėjo, nors mačiau, kad juos tos šnekos „užkniso“. Vilius vienintelis apsimetė, kad jo neerzina mano panika.
Gėrimus mes atidėjome penktadieniui. Tą patį vakarą dar dj‘avau ir šiek tiek dainavau „Woo“, o kitą rytą man reikėjo išjungti vakarykštę euforiją ir eiti į „brainstormą“.
– Dovile, papasakok ką nors tema „mano gyvenimas ir muzika”. Juk nepradėjai užvakar dainuoti, buvai „Dainų dainelės” laureatė ir net televizijos žvaigždė.
Dovilė: skambiai čia varai! „Dainų dainelė“ ir televizija – oh! Man tuomet buvo vos 17, laikiau abitūros egzus. Iki šiol labai gaila, kad dainuoti ėmiau labai vėlai. Vos metus lankiau dainavimo pamokas…
Per išleistuves, kai beveik verkdama sudainavau „Don‘t cry for me Argentina“, mano dainavimo mokytoja man padovanojo albumą su nuotraukomis iš koncertų.
Paprašė, kad į kitą mūsų pasimatymą atsineščiau jį jau puspilnį… Ei, gal pagaliau pradėsiu tą albumą pildyti?
Kalbant apie muziką apskritai – galėčiau čiauškėti kiaurą parą. Kad ir kaip banaliai skambėtų – tai yra mano gyvenimas. Kol kas bandau save atrasti, ieškau, ragauju… Bet tikrai žinau, kad jei ne muzika, būčiau niekas. Dvasiškai tai jau tikrai.
– Esi vienintelė grupės mergaitė, kas yra tavo muzikos planetos divos?
Dovilė: nieko naujo ir išskirtinio – dievinu Roisin Murphy, išsižiojusi spoksau į Grace Jones, norėčiau būti kaip Morgan Kibby iš M83 ir į nieką nekreipti dėmesio kaip Amy Winehouse.
Dar man labai patinka Erykah Badu. O prieš porą savaičių gyvai pamačiusi Ebony Bones beveik apalpau. Daug jų! Ir jos visos nuostabiai skirtingos! Beje, mane labai įkvepia ir berniukų grupės…
Dovilė dar yra ir avis iš blogo www.avele.lt.
