Kai kalbama apie santykių pabaigą, dažniausiai pirmiausia į galvą ateina neištikimybė, melas, išdavystė ar dideli konfliktai. Tai dalykai, kuriuos lengva įvardyti, lengva atpažinti ir sunku pamiršti. Tačiau labai dažnai santykiai suyra ne dėl vieno didelio smūgio, o dėl tyliai, pamažu augančio dalyko, kuris ilgainiui tampa daug pavojingesnis. Tas dalykas yra abejingumas.
Abejingumas neateina su drama. Jis ne visada prasideda pykčiais ar garsiais žodžiais. Kartais jis ateina labai tyliai: nebeužduodamu klausimu, nebepastebėtu nuovargiu, nebeišklausytu pasakojimu, nebeatidarytomis emocijomis. Iš pradžių tai gali atrodyti kaip laikinas atšalimas, nuovargis ar sudėtingesnis etapas. Tačiau jei abejingumas įsitvirtina, jis pradeda ardyti patį santykių pagrindą.
Kodėl abejingumas toks pavojingas?
Todėl, kad santykiams iš tiesų reikia ne tobulumo, o gyvo ryšio. Du žmonės gali ginčytis, pyktis, nesutarti, pavargti vienas nuo kito ar net skaudinti vienas kitą neatsargiais žodžiais, tačiau kol jiems vis dar rūpi, kol jie vis dar nori būti išgirsti, kol vis dar reaguoja į tai, kas vyksta tarp jų, tol santykiai dar turi pulsą. Net konfliktas kartais rodo ne tik įtampą, bet ir tai, kad žmonės dar nėra vienas kitam abejingi. Jie vis dar kovoja už savo vietą santykyje, už supratimą, už artumą, net jei tą daro netobulai.
Abejingumas reiškia visai ką kita. Jis ateina tada, kai vienam ar abiem tiesiog nebesvarbu. Nebesvarbu, kaip jaučiasi kitas. Nebesvarbu, kodėl jis pastaruoju metu tylus, pavargęs ar užsisklendęs. Nebesvarbu, kad tarp jūsų seniai nebėra artumo, švelnumo, spontaniško juoko ar tikro pokalbio. Nebesvarbu, kad viskas tapo mechaniška, o buvimas kartu vis dažniau primena ne ryšį, o tiesiog bendrą buitį.
Ir būtent čia slypi didžiausias pavojus. Kol santykiuose yra emocija, tol dar yra ir galimybė kažką keisti. Tačiau kai nebelieka rūpesčio, nebelieka ir noro taisyti, kalbėtis, suprasti, artėti. Žmogus, kuriam jau neberūpi, nebenori aiškintis, nebenori ieškoti sprendimo, nebenori dėti pastangų. Jis nebesiekia atkurti to, kas byra, nes viduje jaučiasi tarsi atsitraukęs.
Retai atrodo dramatiškai
Abejingumas yra pavojingas ir todėl, kad jis retai atrodo dramatiškai. Dažniausiai jis ateina tyliai. Iš pradžių kaip mažesnis dėmesys, trumpesni atsakymai, vis retesnis domėjimasis. Vėliau kaip emocinis nuovargis, atsitraukimas, šaltis. O dar vėliau jis tampa nauja norma, kai du žmonės vis dar gyvena šalia, bet iš tiesų vienas kito nebepasiekia. Iš išorės gali atrodyti, kad viskas daugiau ar mažiau tvarkoje, nes nėra didelių konfliktų, nėra scenų, nėra atviro sprogimo. Tačiau viduje santykiai tuo metu gali būti jau stipriai ištuštėję.
Dar vienas abejingumo pavojus tas, kad jis labai žeidžia žmogaus savivertę. Kai partneris pyksta, skaudu. Kai partneris kritikuoja, taip pat skaudu. Tačiau kai partneris tampa abejingas, žmogus dažnai pradeda jaustis tarsi nematomas. Tarsi jo jausmai, mintys, buvimas nebeturėtų reikšmės. O tai yra viena skaudžiausių patirčių santykyje. Nes žmogui reikia ne tik būti šalia kito, bet ir jausti, kad jis yra matomas, girdimas, svarbus.
Abejingumas taip pat naikina saugumo jausmą. Artimas ryšys laikosi ne tik ant meilės žodžių ar gražių akimirkų, bet ir ant kasdienių mažų patvirtinimų: kad man rūpi, kaip tu jautiesi, kad aš matau tavo nuovargį, kad man svarbu, kas dedasi tavo viduje. Kai šių ženklų nebelieka, santykiai tampa emociškai nesaugūs. Žmogus ima užsidaryti, slėpti jausmus, nes nebetiki, kad jie bus sutikti su šiluma ar supratimu.
Pavojingiausia tai, kad abejingumas labai dažnai uždaro kelią bet kokiam atsigavimui. Konfliktą galima spręsti. Įskaudinimą galima aptarti. Net po labai sunkių etapų ryšys kartais gali būti atkurtas. Tačiau kai vienam ar abiem jau neberūpi, motyvacija kažką gelbėti tampa labai silpna. O be pastangų santykiai savaime negyja.
Neištikimybė dažnai būna pasekmė, o ne pradžia
Tai nereiškia, kad neištikimybė nėra skaudi ar svarbi. Ji gali sugriauti pasitikėjimą, palikti ilgalaikes žaizdas ir pakeisti santykius iš esmės. Tačiau labai dažnai ji neatsiranda tuščioje vietoje. Prieš ją būna ilgas laikotarpis, kai du žmonės vienas nuo kito nutolsta, nustoja kalbėtis, nebesijaučia matomi ir svarbūs.
Kitaip tariant, santykius dažnai pradeda žudyti ne pats išorinis įvykis, o vidinis atšalimas, kuris jam atveria duris. Kai nebėra emocinio artumo, kai nebėra dėmesio, kai nebėra jautrumo vienas kitam, santykiai tampa trapūs. Ir tada bet kuris išorinis sukrėtimas juos paveikia dar stipriau.
Kaip atrodo abejingumas kasdienybėje?
Abejingumas nebūtinai reiškia, kad žmonės nustoja gyventi kartu ar kalbėtis. Kartais iš šalies viskas atrodo visai normaliai. Jie atlieka pareigas, planuoja buitį, augina vaikus, vyksta atostogauti, atsiskaito vienas kitam, kas nupirks pieno ar kas paims siuntą. Tačiau tarp viso to nebelieka tikro ryšio.
Abejingumas dažnai atrodo taip:
- nebesinori klausyti, kaip praėjo kito diena;
- nebekyla noras apkabinti, paliesti, nuraminti;
- partnerio liūdesys ar džiaugsmas nebesukelia jokios gilesnės reakcijos;
- konfliktai nebesprendžiami, nes tiesiog nebesinori aiškintis;
- artumas tampa pareiga arba visai dingsta;
- pokalbiai apsiriboja tik buitimi.
Tokioje būsenoje žmogus šalia gali jaustis vienišesnis nei būdamas vienas.
Kodėl žmonės tampa abejingi?
Dažniausiai ne todėl, kad vieną dieną nusprendžia nebemylėti. Abejingumas dažnai užauga iš neįvardytų nuoskaudų, nuovargio, nusivylimo, ilgalaikio nesusikalbėjimo. Kai žmogus per ilgai jaučiasi negirdimas, neįvertintas ar vis atstumiamas, jis gali tiesiog emociškai užsidaryti.
Kartais tai tampa savisaugos forma. Lengviau nebejausti, nei nuolat skaudėti. Lengviau nebekalbėti, nei vėl likti nesuprastam. Lengviau apsimesti, kad nebesvarbu, nei pripažinti, kad vis dar labai skauda.
Todėl abejingumas dažnai nėra šaltumo įrodymas. Labai dažnai tai yra ilgai nešioto emocinio nuovargio rezultatas.
Blogiausia ne pyktis, o tuštuma
Daugelis porų bijo konfliktų. Ir suprantama kodėl, nes ginčai vargina, skaudina ir palieka įtampą. Tačiau santykių požiūriu daug pavojingesnė už pyktį dažnai būna tuštuma. Pyktis rodo, kad žmogui dar rūpi. Kad jis dar reaguoja. Kad kažkas tarp jūsų vis dar gyva.
O tuštuma rodo visai ką kita. Ji rodo, kad emocinis atstumas jau tapo įprastas. Kad skausmas perėjo į nejautrą. Ir būtent tada santykiai pradeda tyliai byrėti.
Ar abejingumą dar galima sustabdyti?
Taip, bet tik tol, kol bent vienam iš dviejų vis dar rūpi ne tik išlikti kartu, bet ir atkurti ryšį. Abejingumas nėra nuosprendis, jei jis atpažįstamas laiku. Tačiau čia nebeužtenka tik „palaukti, kol praeis“. Reikia tikro dėmesio, noro išgirsti, drąsos kalbėti ne vien apie buitį, bet ir apie jausmus.
Kartais santykius pradeda gelbėti labai paprasti, bet seniai pamiršti dalykai: tikras klausimas, nuoširdus atsiprašymas, pastanga išklausyti nesiginant, sąmoningas laiko skyrimas vienas kitam. O kartais prireikia ir rimtesnio darbo, net porų terapijos, nes tai, kas ilgai buvo ignoruota, savaime neišsisprendžia.
Meilė miršta ne tada, kai skauda, o tada, kai neberūpi
Tai bene tiksliausias būdas pasakyti, kas santykiams yra pavojingiausia. Skausmas dar nereiškia pabaigos. Krizė dar nereiškia pabaigos. Net didelis nusivylimas dar nereiškia pabaigos. Kol žmonės vis dar jaučia, tol dar yra šansas.
Tačiau kai vienas kitam tampama emociškai nematomais, kai nebelieka smalsumo, švelnumo, rūpesčio ir noro išsaugoti artumą, santykiai pradeda nykti iš vidaus.
