Jis vardu Alfas, iš Londono. Baigė eksperimentinės psichologijos studijas Oksfordo universitete. 1999 m. metė darbą rinkodaros srityje ir nuo tada gyvena asketiškai, beveik visiškai nenaudodamas pinigų.
Toks gyvenimo būdas vadinamas freeganizmu.
Turėti mažiau – reiškia gyventi laisviau – tokiu principu vadovaujasi didžioji dalis pasaulio freeganų. Freeganizmas – tai alternatyvus gyvenimo būdas, kai žmonės stengiasi būti nepriklausomi nuo pinigų. Tiksliau būtų pasakyti, – pinigai nėra jų tikslas.
Tai neturi nieko bendro su badavimu, nepritekliumi ir skurdu. Freeganai tiesiog bando sustabdyti pasaulio destrukciją. Paprasčiausias pavyzdys – sirgdamas sloga freeganas naudoja medžiaginę nosinaitę ir verčiau išsiplaus ją prisnargliavęs, o ne kaskart šnirpš į vienkartines nosines…
Maisto freeganas ieškos ne perkrautose supermarketų lentynose, o galiniame maisto parduotuvės kieme, konteineriuose… Kadangi freeganus sunku apbūdinti, verčiau siūlome paskaityti pokalbį su vienu tobuliausių (nors jis pats taip nemano) freeganų – Alfu iš Londono.
Lietuvoje kol kas tokių radikalų nematyti, nors tai nereiškia, kad jų visiškai nėra.
– Kada metei savo paskutinį darbą ir tapai freeganu?
Alfas: freeganu tapau anksčiau nei pradėjau save taip vadinti. Su šiuo terminu susidūriau tik prieš penkerius metus. O radikalius pasikeitimus savo gyvenime įvykdžiau prieš devynetą metų.
– Ką tuo metu paaukojai?
Alfas: iki 1999 metų dirbau rinkodaros direktoriumi vienoje dizaino įmonėje. Atlyginimas buvo geras, gyvenau erdviame bute Londone, naktinėdavau su draugais, rytais vėl eidavau į darbą… Jo esmė – manipuliuoti žmonėmis ir įtikinti juos įsigyti tai, ko jiems visai nereikia.
– Kaip supratai, kad tau laikas kažką savo gyvenime keisti?
Alfas: po darbo aš dažnai jausdavausi blogai, bet ilgai nesupratau, kad vienintelė to priežastis ir buvo tai, kad nekenčiau savo darbo. Supratau, kad tame darbe mane laiko vienintelis dalykas – baimė.
– Ko bijojai?
Alfas: bijojau, ką pagalvotų žmonės, jei mesčiau darbą. Bijojau, kaip į tai reaguotų mano šeima. Ir, aišku, bijojau būti finansiškai nesaugus. Tačiau 1999 m. įveikiau savo baimes ir mečiau tą darbą… Taip, nuo to laiko daugiau nebedirbu už pinigus.
– Kaip tapai freeganu?
Alfas: metęs darbą trumpam palikau Londoną ir iškeliavau į Aziją. Keliaudamas pradėjau gyventi paprasčiau. Azijoje dirbau kaip savanoris.
Dažnai spauda praleidžia svarbiausią freeganizmo teorijos dalį – tai nėra tik nemokamai pasiimti, bet ir duoti nemokamai, dalintis. Jei aš, pavyzdžiui, metus nenaudoju kokio nors daikto, vadinasi, jis man nereikalingas, ir aš jį atiduodu tam, kam jo reikia.
– Iš kur gauni maisto? Juk neprašai išmaldų…
Alfas: 90 procentų viso maisto, kurį valgau, yra iš prekybos centrų, tiksliau, iš galinio prekybos centro kiemo. Iš šiukšliadėžių.
Viską, ką randu ir pasiimu, yra šimtu procentų skanus, valgomas, neišpakuotas maistas, kurio net galiojimo laikas nėra pasibaigęs. Kasmet šeimos Didžiojoje Britanijoje išmeta 10,2 mlrd. kilogramų valgomo maisto.
– Ar legalu knistis prekybos centrų šiukšliadėžėse?
Alfas: praktiškai – taip. Jei tu ką nors išmeti, vadinasi, tu to atsisakai. Tačiau teoriškai prekybos centrai, išmetę šiukšles, vis dar turi teisę į jas. Aš asmeniškai niekada neturėjau reikalų su teisėsauga už šiukšlių vagystes.
Juk kapitalistinės šalys išnaudoja kitų šalių žemę, kad užaugintų sau maisto, kurį vėliau išmeta. Todėl jei prekybos centrai ir turėtų teisę apskųsti freeganus, kurie krapštosi galiniuose prekybos centrų kiemuose, jie to nedaro.
Visi žino, kad toks konfliktas, iškilęs į viešumą, prekybos centrams nepadarytų jokios reklamos. Tai turi prasmės etiniu ir racionaliu požiūriais.
– Kaip dažnai eini į maisto parduotuvę?
Alfas: tikrai ne kasdien, kai užsinoriu valgyti. Einu ten panašiai kaip kiti žmonės eina į prekybos centrus pirkti maisto – kartą ar du per savaitę.
– Ar visada eini į tuos pačius supermarketus?
Alfas: taip, dažniausiai turiu tris keturias vietas, kur einu ieškoti maisto. Kai kuri nors užsidaro, ieškau naujų vietų. Didžiojoje Britanijoje tikrai nėra sunku surasti parduotuvių, kuriose nuolat būna išmetamo maisto. Mes kalbame apie milijonus kilogramų išmetamo gero maisto vien Londone.
– Kada paskutinį kartą ėjai susirinkti maisto?
Alfas: prieš kelias dienas radau daug gėrio: vaisių, daržovių, uogų, konservų, coca-colos ir netgi mėsos. Kai kurie freeganai jos nevalgo. Tačiau aš valgau, nes, mano nuomone, išmetama mėsa yra gyvūno bereikalingas eikvojimas.
Taip pat praėjusį kartą prie prekybos centro radau išmestus skalbimo miltelius, minkštiklį – žodžiu, ten randu viską, ko man reikia.
– Galbūt esi geriausias freeganiško gyvenimo pavyzdys…
Alfas: freeganui nėra tobulumo ribų. Svarbu būti tvirtam. Kuo tvirtesniam.
– Kiek freeganų yra Londone?
Alfas: nežinau. Ir esu laimingas, kad nežinau. Freeganizmas nėra jokia organizacija ar klubas. Tai gyvenimo būdas. Vienas mažiau freeganiškas, kitas daugiau.
– Ar tavo draugai taip pat yra freeganai?
Alfas: taip, dauguma mano draugų yra daugiau ar mažiau freeganai.
– Kas tave neramina labiausiai?
Alfas: 1,6 mlrd. pasaulio gyventojų kenčia dėl maisto trūkumo, o 1,2 mlrd. žmonių – dėl nutukimo. Freeganai yra nuolatiniuose apmąstymuose, kaip padaryti taip, kad ir tau, ir kitam žmogui būtų gerai.
Ne, su komunizmu tai nieko bendro neturi.
– O kur tu gyveni? Dauguma freeganų gyvena skvotuose…
Alfas: gyvenu namelyje ant ratų. Jį turiu dar nuo tada, kai negyvenau freeganiško gyvenimo būdo. Autobusiukas yra varomas aliejumi, kurio gaunu kiekviename greito maisto restorane. Tas aliejus dažniausiai būna jau panaudotas, po bulvyčių skrudinimo ir panašiai, tačiau jį galima puikiai naudoti kaip kurą.
– Tai gal turi nuolatinę aikštelę, kur stovi tavo autobusiukas?
Alfas: ne, aš nuolatos kelyje. Priklauso, kiek aliejaus gaunu, tiek važinėju. Penkioms mylioms užtenka vieno litro. Neseniai grįžau iš Airijos. Ten prabuvau tris mėnesius. „McDonalde“ gavau 150 litrų panaudoto aliejaus – ta proga ten ir važiavau.
– Ką tu sakai atėjęs į „McDonaldą“?
Alfas: nepasakoju jiems savo istorijos, bet trumpai pasakau, kas yra freeganizmas, pasisakau, kad bandau gyventi kuo mažesnėmis sąnaudomis.
Dauguma žmonių tai puikiai supranta ir su malonumu atiduoda jiems nebereikalingą aliejų.
– O tau, pavyzdžiui, niekada netenka autobusiuko remontuoti?
Taip, buvo, kad reikėjo jį taisyti. Tuomet aš pirkau padėvėtas detales. Bet tai vienetiniai atvejai. Aš vis tiek labai riboju pinigų vartojimą mainais už ką nors.
– Tai tu niekada už nieką nemoki?
Alfas: nebeprisimenu, kada paskutinį kartą liečiausi prie pinigų. Iš prieš dešimt metų darbe uždirbtų santaupų nusipirkau kompiuterį, nes nebenoriu skaityti laikraščių. Londone nemokamos spaudos problema yra milžiniška.
– Kiek išleidi pinigų palyginti su tuo laiku, kai dirbai?
Alfas: apie du procentus visų mano ankstesnių išlaidų, kai gyvenau vartotojišką gyvenimą.
– Ar tu niekada neini į barą ar diskoteką išgerti ir pasilinksminti?
Alfas: aš mieliau būnu su draugais gamtoje. Mėgstu bėgioti, plaukioti, groti gitara. Žinoma, kartais nueinu ir į diskotekas. Juk ne visur būtina už tai mokėti.
– Gal tu vis dėlto esi neohipis?
Alfas: taip, freeganizmas kažkuo panašus į hipių judėjimą, tačiau taip pat ir labai skiriasi. Hipiai norėjo gyventi linksmai, jų judėjime nebuvo jokios disciplinos. Freeganai, pagalvosi, irgi turi daug laiko, tačiau, manau, reikia nemažai valios ir savidisciplinos, kad pats suorganizuotum savo laiką. Tada pajunti tikrąją laisvę.
– Koks tavo pagrindinis dienos užsiėmimas?
Alfas: aš kalbuosi su žmonėmis visur ir visada.
– O ar vis dar įsimyli?
Alfas: turi omenyje moteris? Paskutiniai rimti santykiai su moterimi nutrūko prieš aštuonis metus. Mes jau būtume lyg ir apsivedę, bet aš nusprendžiau… Aš ne gėjus, tikrai ne… Kad man ir jai bus geriau, jei išsiskirsime. Tada aš jau buvau nusprendęs, kad nebenoriu būti toks, kokį ji mane pažino.
– O kaip dabar, gyvenant tokį gyvenimo būdą, vystosi intymioji santykių pusė?
Alfas: aš vis dar myliu moteris. Dauguma jų yra mano draugės, mus sieja platoniška meilė. Tačiau kaip ir kiekvieno žmogaus asmeniniame gyvenime, taip ir manajame būna visko…
– Ar vis dėlto norėtum kada nors vesti?
Alfas: jei sutikčiau tokią pat radikalią moterį kaip aš, kuri būtų patenkinta gyvendama tokį gyvenimą, kokį aš gyvenu – kodėl gi ne? Bet aš suprantu, kad tokių kol kas nėra daug.
– Taip, ne per daugiausia… O kaip tuomet vaikai? Ar būtum patenkintas, jei baigtum savo gyvenimą be jų?
Alfas: taip, bet tai mano pasirinkimas. Aš žiūriu į pasaulį, matau jame daug problemų ir savanaudiškumo… Nežinau, ar pats norėčiau į tokį pasaulį paleisti naują gyvybę.
– Kaip manai, ar dar įmanoma ką nors pakeisti šiame pasaulyje?
Alfas: per pastaruosius šimtą metų mes iš tiesų padarėme rimtos žalos pasauliui. Ir kol kas viskas eina tik blogyn. Turėtume imtis radikalių priemonių, norėdami ką nors bent truputį pakeisti ar bent jau sulėtinti didžiosios pasaulio katastrofos neišvengiamumą. Pamatysi, kitas dešimtmetus bus lemiamas.
– Vadinasi, vien rūšiavimo neužteks…
Alfas: taip, rūšiavimas yra būtinas, tačiau reikia save dar labiau suimti į rankas.
– Ar priklausai kokiems nors socialiniams tinklams? Pavyzdžiui facebook.com?
Alfas: ne, nes manau, kad tai nėra visiškai saugu. Priklausydamas socialiniams tinklams tu gauni apčiuopiamą naudą (draugų kontaktai ir pan.), tačiau dažniausiai nematai blogosios to pusės. Tokiais tinklais tavimi nesunkiai galima manipuliuoti.
– Ar nemanai, kad skaitytojai pagalvos, jog esi keistas žmogus?
Alfas: manau. Jei prieš penkiolika metų būčiau susidūręs su tokiu žmogumi, koks esu dabar, matyt, net nebūčiau norėjęs su juo susipažinti. Tada aš buvau ambicingas ir konkurencingas. Tačiau dabar nebijau jokių nuomonių apie save. Viena didžiausių problemų yra ta, kad žmonėms svarbu, ką apie juos galvoja kiti.
– O ką tavo šeima galvoja apie tave?
Alfas: kaip tik šiandien manęs aplankyti atvažiuoja mama. Mes gerai su ja sutariame. Ji gyvena kitokį gyvenimą nei aš, turi savo įmonę… Tačiau ji gerbia mano pasirinkimą (ne nuo pat pradžių, tiesa), o aš – jos. Ji kartą net ėjo su manimi ieškoti maisto į prekybos centrų galinius kiemus. Ir buvo nustebusi, kiek visko prisirinkome.
