Penkiolikametis Žilvinas Vidmantas vasaros dienas leidžia gatvėse. Tik nemanykite, kad vaikinas nuo ryto iki vakaro brūžina asfaltą ar suoliukus. Prisijungęs prie gatvės muzikantais save vadinančių jaunuolių, dešimtokas virkdo smuiką. Uždirbtus pinigus Žilvinas taupo savo naujausiai svajonei – kambario baldams.
Sesuo stengiasi neatsilikti
Į susitikimą su žurnalistais jaunasis smuikininkas atvyko ne vienas. Apsisiautusi didžiule skara šalia jo nedrąsiai trypčiojo maža mergaitė. „Sveiki. Aš – Žilvino sesuo“, – linktelėdama galvą nusišypsojo Laura.
Dešimtmetė rankoje spaudė dūdelę ir plastikinį maišelį, kuriame žvangėjo monetos. Supratome, kad šnekučiuosimės ne su vienu, o dviem muzikantais. Žilvino žodžiais „muzikuojantį verslą” jis pradėjo prieš metus vienoje kavinėje.
Belaukiant, kol virėjai paruoš maistą, tėvai sūnui pasiūlė išeiti į lauką ir sugroti kelias natas. Vaikinas prie stalo grįžo ne tik su plačia šypsena, bet ir sauja monetų. „Vėliau tėtis paragino pasirinkti: groti valandą namuose arba valandą gatvėje. Ilgai negalvojau…” – šyptelėjo moksleivis.Dabar gatvėse jis dažnas svečias. Nuo Žilvino stengiasi neatsilikti ir mažoji Laura.
„Pavydžiu broliui, nes jam sekasi geriau nei man. Jam praeiviai ir pinigų daugiau įmeta”, – timptelėjo lūpą Laura. Ji prasitarė, kad tai – paskutinė vasarą su dūdele. Nuo rudens smulkutė mergaitė į rankas paims saksofoną, tad tikėtina, kad kitais metais gatvėje jaunoji muzikantė pasirodys su šiuo instrumentu. „Gal tada ir man praeiviai negailės monetų”, – tikėjosi Laura.
Gal broliui ir seseriai reikėtų suvienyti jėgas ir gatvėje muzikuoti kartu, o ne atskirai? „Tai mamos svajonė. Bet nenoriu groti duetu, nes sesuo labai užsispyrusi”, – Laurai į šoną žnybtelėjo brolis.
Pelną skaičiuoja šimtais
Prieš savaitę Žilvinas tikino, jog muzikuojant uždirbtus pinigus taupo naujoms basutėms. Tačiau šiuo metu būsimų pirkinių sąrašas kardinaliai pasikeitė. „Dabar galvoju apie naujus kambario baldus”, – kikeno vaikinukas. O Lauros svajonė įkainota 3 tūkst. litų. Būtent tiek reikia sutaupyti naujajam saksofonui. „Gal milijonus uždirbate?” – smalsavome.
Tačiau, gatvės muzikantams, kaip ir daugumai kitų verslininkų, pinigai – ne pati mėgstamiausia tema. „Galima į šį klausimą neatsakyti?” – bandė išsisukti Žilvinas ir tik vėliau prasitarė, kad dažniausiai smuiko dėklą užveria, kai dienos uždarbis siekia 100 litų. Žinoma, būna ir juodų dienų, kai namo tenka grįžti rankoje gniaužiant dešimtinę.Laura savo pelno dviem nuliais neskaičiuoja.
„Visi man meta metalines monetas, tik vieną kartą praeivis įteikė 10 eurų”, – dosnų žmogų šiltai prisiminė muzikantė. „Jai meta pinigus, nes ji maža, o man – už tai, kad groju”, – įsiterpė Žilvinas. Penkiolikametis prisiminė kelis praeivius, nepagailėjusius ir 50, ir 100 litų. „Man pačiam patinka liūdnesni kūriniai, tačiau žmonėms reikia linksmų. Juos ir stengiuosi groti”, – atskleidė muzikantas.
Vaikinas džiaugėsi, jog neseniai jį, muzikuojantį gatvėje, pro vitrinos langą pastebėjo puodais prekiaujančios bendrovės darbuotojai ir pasiūlė pagroti jų vakarėlyje.
Svajoja apie restoraną
Lauros ir Žilvino namuose karaliauja Johanno Sebastiano Bacho ir Antonio Vivaldi kūriniai.
Dešimtokas tikino, kad klasikinė muzika padeda jam atsipalaiduoti. „Nervus ramina ir smuikas”, – šyptelėjo Žilvinas ir patikino, jog suirzęs muzikantas ne groja, tik gadina instrumentą.Paklaustas apie svajones ir ateities planus, jaunasis smuikininkas kiek sutriko.
„O ar jūs žinojote, kuo būsite užaugę?” – klausimu į klausimą atsakė jis.Vis dėlto smuiko virtuozu vaikinas nesitiki tapti – per vėlai pradėjo draugauti su šiuo instrumentu. „Norėčiau turėti didelį nuosavą restoraną, kuriame smuiku griežtų samdyti žmonės”, – rimtai dėstė Žilvinas. “O aš užaugusi būsiu darželio auklėtoja”, – nė kiek nedvejodama rėžė Laura.
