Kodėl taip sunku kalbėti apie meilę? Kodėl ne visi gali pasigirti, kad yra tikrai mylėję? O kiti sakosi mylėję daugelį kartų… Galbūt todėl, kad meilės išvis nėra? Tai tik skambus žodis, išgalvotas romantikų, kurį kartais pasakome, net nesusimastę, ką jis reiškia?
Galbūt kalbėsiu banaliai, tačiau meilė neaprėpiama. Galima jausti meilę tėvams, meilę mokytojams, meilę Tėvynei ar net meilę krepšinio komandai. Meilė tvyro ore!
Tačiau paauglystėje svarbiausia ne Tėvynę mylėti, o vaikiną ar merginą. Nors lengvai suprantame, kas yra meilė tėvams ar meilė Tėvynei, tačiau suprasti, ar jau mylime savo antrą pusę, ar ne, yra daug kebliau. Kodėl?
Galbūt todėl, kad nuolat painiojame meilę su aistra ir prisirišimu? Kai įprantame susitikinėti su vienu žmogumi, jis tampa brangus, pradedame jo ilgėtis, jei nesimatome ilgesnį laiką. Bet ar ilgesys yra meilė? Manau, ne.
Meilė – kur kas daugiau nei ilgesys. Tai ne tik simpatija ir prisirišimas. Tai buvimas šalia sunkiausiais gyvenimo epizodais. Tai žinojimas, kad niekada negalėtum žmogaus išduoti, nes jis – tau pats brangiausias.
Jei meilė ir yra, tai vaikai yra geriausias jos egzistencijos pavyzdys. Juk vaikystėje mūsų jausmai būna patys tyriausi ir nuoširdžiausi. Jie nėra sugadinti aplinkos ir to „realaus“ pasaulio, kuris ne visada būna malonus.
Vaikystėje mes mokame besąlygiškai mylėti, neprašydami už tai jokio atpildo. Ar jums teko darželyje laikyti mergaitę/berniuką už rankos? Pabučiuoti jai/jam į žandą ar gauti dovanų jo/jos mėgstamą žaislą? Tai gražiausia meilės išraiška.
Tačiau vaikystėje mylime kitaip. Mylime žmogų, nesiaiškindami, koks jis yra. Mes įsimylime tam tikrą jo ypatybę ir tai mus traukia prie jo. Tačiau kai paaugame, mūsų akiratis praplatėja, pradedame analizuoti patinkantį žmogų.
Dažnai įžvelgiame ne tik privalumus, bet ir trūkumus. Kaip įvardinti tokį žmogaus apsvarstymą, mylėti jį ar ne? Protinga ir racionalia meile? Bet ar meilė ir sveikas protas bei racionalumas yra tapatūs? Juk meilė – tai jausmas, o ne proto balsas.
Kas gi ta meilė? Kai svarstau, ar kada nors mylėjau, suprantu, jog ne… Aš nepasiruošęs mylėti, nemoku to daryti. Nesu jausmingas. Galbūt mano laikas dar neatėjo?
Paauglystėje mes dažnai švaistomės žodžiu „meilė“. Šiuo amžiaus tarpsniu mes norime kuo greičiau tapti suaugusiais, kartoti tai, ką jie daro, kalba ar galvoja. Iš to ir kyla didžiausios bėdos.
Pavyzdžiui, vaikinas prisipažįsta merginai meilėje ir mergina sujaudinta prisipažinimo pradeda galvoti, kad atėjo laikas jam atsiduoti. Ji praranda nekaltybę, o jau po mėnesio paaiškėja, kad jis nebuvo jos žmogus ir jų laukia skyrybos. Bet ar tai yra meilė? Ne…
Kai kurie žmonės tapatina meilę su pasiaukojimu. Jie taip smarkiai panirsta į antrosios pusės gyvenimą, kad pamiršta savąjį. Dėl savo antros pusės jie keičia ne tik dienos planus, bet ir įsitikinimus ar net pasaulėžiūrą.
Jie nori kuo labiau susitapatinti su mylimu objektu. Ar tai meilė? Ne… Tokia meilė yra žalinga. Reikia mylėti su saiku.
Kitų žmonių meilė reiškiasi perdėtu prisirišimu, noru kontroliuoti partnerį, domėjimusi ką jis kiekvienu momentu veikia. Tie žmonės visko ir visada pavydi. Visur jie įžvelgia galimą išdavystę.
Tokie žmonės stengiasi visada išsiaiškinti, ką jų antra pusė veikia, kai jų nėra šalia. Dažnai skambina, rašo SMS žinutes, tardo, stengiasi visad būti netoliese…
Tokių santykių varomoji jėga yra ne meilė, o baimė. Baimė būti išduotam ar įskaudintam. O kai myli iš tikrųjų jokios baimės būti negali. Privalai pasitikėti savo antrąja puse. Bet nuolat širdy jausti nerimą, vis viltis, kad kitas asmuo taip pat tave myli… Ar tai meilė?
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
