Su būsimu kunigu Gyčiu Stumbru susitikome dar šį pavasarį. Įeiti į daugeliui mistika apgaubtą Kauno kunigų seminarijos teritoriją, pajusti kuo gyvena Dievui tarnausiantys studentai bei paklausti, kuo šis paties pasirinktas kelias toks ypatingas buvo mūsų pagrindiniai tikslai.
Fontano ir gėlių apsuptyje
Vos tik pravėrus sunkias seminarijos duris ir iš vidaus pažvelgus į teritoriją, apsuptą aklinos sienos, užplūsta įvairiausi jausmai, tačiau pirmiausia nuostaba – kaip čia gražu!
Viskas, ką anksčiau įsivaizdavau apie kunigų seminariją, sugriuvo tą pačią minutę. Pirmiausia tai, kas parašyta Vinco Mykolaičio–Putino „Altorių šešėly“ ne visai tiesa.
Viduje be galo šviesu, kiemelyje žydi įvairiausių rūšių margaspalvės gėlės, ošia medžiai, linksmai čirpia fontanas. „Turime ir krepšinio aikštelę, kurioje treniruojasi mūsų krepšinio komanda, o čia mūsų kambariai“,– ištiesęs ranką į bendrą klierikų kambarių pastatą pasakoja Gytis.
Vėliau, kiek pavaikščiojus po uždarą teritoriją, vaikinas siūlo ramiai įsitaisyti poilsio kambaryje ir ten pasikalbėti.
Pajautė širdimi
Savo gyvenimo lūžiu Gytis prisimena 5-tus metus, kai tėvų paliktas pas pagyvenusią kaimynę, berniukas turėjo pasirinkti – žiūrėti animacinius filmukus vienas, ar kartu su moterimi eiti į bažnyčią.
„Tada pasirinkau bažnyčią. Nežinau, kas mane ten sužavėjo, vaiką, tačiau man pradėjo patikti. Paprašiau, kad išmokytų melstis, vėliau eidavau tarnauti kunigui. Nuo tada labai troškau juo tapti. Net ir vienas pats likęs namuose užsivilkdavau pačią gražiausią mamos suknelę, pasiimdavau taurę ir taip laikydavau savo mišias. Beprotiškai troškau būti kunigu“, – savo mintis prieš keliolika metų mena Gytis.
Tačiau paauglystėje vaikinas neneigia kiek „nuklydęs“. Tada virš Dievo jam buvo noras susitikti su draugais, kartu pasilinksminti, „sugerti“, o ir panelių dėmesio norėjosi.
Asmeninė malda trumpam buvo apleista. Vaikinas sakosi net juokdavęsis iš kitų svaičiojimų apie kunigų seminariją, sakydamas, kad ten stoja tik senberniai.
Bet 10-11 klasėje jausmas sustiprėjo. Būsimas klierikas iš močiutės parsinešė kadaise pamirštą rožinį. „Jausmas buvo tikras. Per sutvirtinimą vyskupas Jo ekscelencija S. Tomkevičius pasiūlė ateiti į seminariją. Netikėtai ir nesąmoningai pamačiau save kaip kunigą. Tą momentą pajutau, kad esu „išsišiepęs“ ir labai laimingas. Apie tokią galimybę svarsčiau visą vasarą ir tik tada apie savo svarstymus ryžausi pasakyti tėvams“, – pasakoja vaikinas.
Amžinas celibato klausimas
Labiausiai nustebino tėvo reakcija. „Ar tu nenori moterų, ar tu nenori šeimos?“, – klausė nesuprasdamas tėtis.
Nors to Gytis bei kiti 40 seminarijoje besimokačių klierikų atsisakė, tačiau studentas pripažįsta, kad atėję į seminariją visi lieka vyrai, su savo fiziologiniais poreikiais, čia nedingsta žmogiška prigimtis. Tačiau ją galima pažaboti.
Amžinų diskusijų apie celibato panaikinimą klausimu, Gytis taip pat turi tvirtą nuomonę. „Prie arbatos puodelio diskutavome šia tema su kitais klierikais, kaip aš juos vadinu „bratkomis”.
Negalėčiau daug laiko skirti Dievui, o ir šeima nukentėtų, reiktų galiausiai kažkurio atsisakyti. Mes vieningai pasisakome už celibatą. Be abejo, visiems kyla svarstymų, kartais pavydžiai nužiūri laimingą porelę, svarstai, ar tu nori šeimos, ar ne, bet galiausiai supranti, kad džiaugsmas yra čia.
Besimokydamas seminarijoje atradau daugiau. Ko ieškojau, ko norėjau, viską gavau čia, taip pat čia viskas išsisprendė, visi neramumai, ieškojimai. Juk parapijoje visada bus tų, kuriuos galima mylėti kaip savo sūnus ir dukteris, kuriems reikia tėviškos meilės ir globos. Kita vertus, man kiek keistokas pačių žmonių požiūris į celibatą. Jei dauguma yra už jo panaikinimą, kodėl visuomenė taip skaudžiai reaguoja į faktą, kad koks nors kunigas nuklydo į šoną?,“ – savo mintis dėsto ketvirtakursis klierikas.
Tokie patys studentai
Studentišku gyvenimu jaunuolis taip pat nesiskundžia. Žinoma, paskaitų metu pasitaiko visko. Tenka ir sukandus dantis mokytis iki vėlumos, klausyti ne visada įdomių paskaitų, tačiau ketvirtakursis nė kiek neabejoja savo pašaukimo stiprumu.
Paskaitos seminarijoje vyksta nuo 8.45 iki 14 valandos, vidutiniškai po 4, kartais 6 paskaitas per dieną. Vėliau suteikiamas pusvalandis laisvo laiko, per kurį jaunieji klierikai gali išeiti į miestą. Sekmadieniais tam skiriamas visas pusdienis, o tris vasaros savaites kiekvienas gali daryti ką išmanąs.
„Pirmi du studijų metai yra filosofiniai, o tik 3-iame kurse prasideda teologija, gilesnis ir artimesnis Dievo pažinimas“, – trumpai paaiškina jaunuolis.
Laivalaikį kiekvienas stengiasi praleisti kas kaip įmanydamas. Vieni žaidžia krepšinį (Gytis išdavė, kad seminarija turi išties stiprią krepšinio mėgėjų komandą, kuri sėkmingai žaidžia prieš kitų seminarijų, mokyklų rinktines). Balsingiausieji lanko chorą, seminarijoje veikia redakcija, leidžianti seminarijos laikraštį, grupelė entuziastų važiuoja žvejoti, yra muzikantų, grojančių gitaromis. Kiekvienas turi pomėgį, tad pagal poreikius stengiasi kuo naudingiau ir maloniau praleisti laiką.
Apie savo laisvalaikį vaikinas kalba su dideliu užsidegimu. „Beprotiškai mėgstu šokti, tad pasitaikius galimybei, stengiuosi tai išnaudoti. Lankau seminarijos chorą, kuris yra ypatingas, nepaprastas. Jaučiu labai didelį džiaugsmą jame dainuodamas“, – su ugnele akyse pasakoja klierikas.
„Dievas yra jėga!“
Teiraujuosi Gyčio ne tik apie jo, kaip studento gyvenimą, tačiau ir religinius įsitikinimus. Kuo jam svarbus tikėjimas ir Dievas. Gytis greitai atsako: „Dievas yra tas, iš kurio visa kita išplaukia. Sunku tik dėl to, jog nesame jo matę. Tačiau visi tie, kurie netiki, nėra smerkiami.
Džiaugiuosi, kad atvykęs į Kauną pamačiau, kiek daug Lietuvoje jaunimo, kuris eina į bažnyčią, kuriam jos reikia. Dievas yra meilė, jis aplink save buria bendruomenę, o bažnyčia ir yra mini bendruomenė. Aišku, galima neiti į bažnyčią, bet ji žino, kaip žmogui padėti surasti artimesnį santykį. Dievą lengviausia rasti per kitą asmenį. Pats svarbiausias yra Dievas, bet jame ir telpa bažnyčia, kuri yra Dievo dalis“, – sako vaikinas.
Vis dėlto, bažnyčioje būsimasis kunigas norėtų matyti artimesnį bendravimą, jo siekti. Kauno kunigų seminarijoje po mišių galima su žmonėmis išgerti arbatos, to jam norėtųsi kiekvienoje parapijoje.
