Juos mes išrinkom reikšmingiausia metų pankroko grupe. Jie – lietuviško punk-ska flagmanai ir veteranai, prieš kuriuos galvą turėtų nulenkti ne vienas šio muzikinio stiliaus atlikėjas ir gerbėjas. Pirmą kartą ant scenos užkopę 1996 m. „Dr.Green“ nuo jos nenulipa iki dabar. Laisvi pankų scenos vedliai ne tik muzikuoja, bet ir atiduoda jėgas pogrindžio kultūros puoselėjimui, organizuodami koncertus, festivalius, renginius.
Kalbamės su „Grynais“ apie jų istoriją, muziką ir požiūrį į gyvenimą.
UrbaNation: Trumpai prisistatykite ir papasakokite savo istoriją.
Grojom pankroko grupėse „WC News“, „Turboreanimacija“, „Varnų Vėjas“, bet norėjosi kažko naujo – tuo metu išgirdom ska ir „pasikabinom“ (nors pastaruoju metu vėl grįžtam prie savo šaknų). 1996-ųjų pradžioje pradėjom repetuoti kaip „dr.Green“, netrukus debiutavom underground festivalyje „Durnių Laivas“. Jau kitais metais grojome daugiau nei 30 koncertų įvairiuose Lietuvos miestuose, Rusijoje ir Baltarusijoje.
Vėliau prie mūsų prisijungė kolegos iš grupių „Juodoji Gulbė“ ir „Tai+Ką?“, dar vėliau – „Frekenbok“. Įrašėm 3 albumus, kurie buvo išleisti ne tik Lietuvoje, bet ir Suomijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Slovakijoje, kitose šalyse. Kasmet grojame apie 25-30 koncertų Lietuvoje ir užsienyje. 1998-aisiais atidarėme „Green“ klubą, kuriame ir repetavome.
UN: Ar grupės susikūrimo bei gyvavimo istorija kažkuo neįprasta?
Grupė egzistuoja tarsi nedidelis kooperatyvas, kaip vadiname „kolchozas“ (rus. – kolūkis, kolektyvinis ūkis). Kiekvienas mūsų jame turi savo poziciją ir „pareigas“, bet iš esmės esame lygūs.
Kai kurios grupės po koncerto išsidalina uždarbį – „dr.Green“ viską meta į vieną krūvą, kuria galima naudotis grupės reikmėms. Kažkam gal atrodo keista, kad iki šiol neturime vadybininko. Daug dalykų turbūt pasirodytų keisti, tačiau mums jie savaime suprantami. Mes nesame vien muzikos grupė, labiau socialinis-kultūrinis susivienijimas: rūpinamės savo „Green“ klubu ir Lietuvos pogrindžio kultūros portalu www.hardcore.lt, organizuojame „Darom“ festivalį ir kitus koncertus, rašome įvairiems leidiniams.
UN: Jūsų manymu, kuo alternatyvios grupės iš esmės skiriasi nuo vadinamojo mainstream’o ir ar skirtingi jų gerbėjai?
Daugelis pop atlikėjų tėra marionetės, valdomos vadybininkų ir prodiuserių. Patys jie kūrybos procese (beveik) nedalyvauja. Kitas esminis skirtumas – dauguma alternatyvių grupių Lietuvoje negyvena iš muzikos, o groja laisvalaikiu savo malonumui – tai suteikia kūrybinės laisvės. Kai nori gyventi vien iš muzikos, tenka pataikauti kuo platesniam auditorijos skoniui, groti vietose, kurios nepatinka, kitaip sakant – parsiduoti.
Kalbant konkrečiai apie „dr.Green“, mes iš viso egzistuojame tarsi paraleliniame pasaulyje, kuriame yra kitokios žaidimo taisyklės, nutolę nuo įprastų šou verslo standartų. Alternatyvoje pilna š*do ir verkimo „mūsų niekas nesupranta“, o mainstream‘e galima rasti tikrai originalių ir įdomių atlikėjų. Iš viso toks skirstymas yra sąlyginis ir atgyvenęs. Yra “muzika” ir profesionalų sukurtas produktas.
UN: Ar norėtume išeiti į „didžiąją sceną“, jei būtų galimybė/proga?
Groti skustiems bukagalviams, mėtantiems į tave degtinės butelius? Ar naujo supermarketo pristatyme? Ar tūkstančiui vaikų, kuriems esi nepasiekiamas vien todėl, kad esi scenoje ir tave rodo per teliką? Šypsotis, kai nenori? Saugotis, kad nenufotkintų girto ar rūkančio žolę, arba atvirkščiai stengtis bet kokia kaina patekti į žiniasklaidą?
Egzistuoja labai jau didelis atstumas tarp „didžiosios“ scenos ir publikos – nevyksta energijos kaita, yra tik vienpusis bendravimas, jei galima tai vadinti bendravimu. 10 sąmoningų žmonių mūsų koncerte laukiami labiau nei 100 vienetų pilka masė. Iš didžiosios scenos mums reikia nebent kokybiškų instrumentų ir aparatūros. Ir pinigų, kad galėtume geriau įgyvendinti savo sumanymus – progai pasitaikius tuo pasinaudojam.
UN: Ką manote apie vis sparčiau visame pasaulyje besikuriančius „žvaigždžių fabrikus“ („Kelias į žvaigždes“, „Dangus)?
Jie nuvainikuoja žvaigždės statusą, parodo, kad ja gali tapti kiekvienas mūsų. Taip pat atima daugybę laiko, kuris galėtų būti skirtas įdomesniems užsiėmimams nei stebėjimas „kas, su kuo, kaip“. Dar gaila žiūrovų ir dalyvių, kurie taip įsijaučia, kad nebeskiria realybės nuo žaidimo. Šiaip apmaudu, kad tiek daug pinigų išlekia į orą, o aplink tiek daug problemų, kurias bandoma maskuoti šiomis ryškiomis spalvomis, arba kompensuoti „gerumo akcijomis“ vieną kartą per metus. Fabrike pagaminta „žvaigždė“ tebus serijinės gamybos produktas. Pvz., „Dangaus“ dalyviai, palyginti su šou pradžia, nebeatskleidžia savo asmenybių, o priešingai – vienodėja. Baisu matyti tokius jaunus žvagulius ir starošaites.
UN: Kas labiausiai įkvepia jūs kūrybai?
Kasdieninė aplinka, perskaitytos knygos, pokalbiai su žmonėmis, žiniasklaida, sapnai. Bet kas, kas randa atgarsį smegenų vingiuose ir atrodo įdomu ir/ar reikalinga pasakyti.
UN: Kokios yra jūsų politinės bei etinės pažiūros/įsitikinimai ir ar jos daro įtaką jūsų kūrybai?
Mūsų pažiūras trumpai būtų galima apibūdinti kaip nuosaikųjį anarchizmą, tačiau kiekvienas mūsų yra individas ir turi savo pažiūras. Jaučiam atsakomybę kaip kūrėjai, todėl neleidžiam sau kurti apie bet ką, norisi suteikti bent kažkokios prasmės. Žinoma, kad požiūris į gyvenimą įtakoja kūrybą.
UN: Ką manote apie vegetarianizmo/veganizmo ateitį, gyvūnų išnaudojimo nutraukimo perspektyvas ir kaip vertinate tokių radikalių grupuočių, kaip „Animal Liberation“, veiklą?
Netrukus žmogus išnaikins paskutines gyvūnijos rūšis ir bus priverstas valgyti fermose-laboratorijose išaugintą mėsos skonio masę bei kitus jos pakaitalus. Nori nenori teks žmonijai atsisakyti mėsos. O parazituojanti žmogaus veikla šioje planetoje kelia pasibjaurėjimą: kad skaniai kvepėtų, jis žudo, kad šiltai apsirengtų, jis žudo ir pan. Kai apie tai pagalvoji, sukruta mėsos kąsnis burnoje ir pasirašai po „Animal Liberation“ veikla. Tačiau „dr.Green“ nėra vegetaras, o juo labiau veganas.
UN: Kalbant bendrai, apie ką jūs dainuojate?
Apie gyvenimą. Dažniausiai išeina minoras…
UN: Kokios muzikos patys klausotės?
Tos, kuri mums patinka, o tai gali būti įvairiausi garsai nuo liaudies muzikos iki radikaliausių pankroko atmainų. Jau praėjo tie laikai, kai klausėmės stilių.
UN: Gal turite kokių hobių ar prietarų?
Kiekvienas mūsų jų turi J Kompiuteriai, rytų kultūros, subkultūra, literatūra, dailė, maisto gaminimas galėtų būti dalis mūsų pomėgių. Prietarai? Nevalgyti prieš koncertą ir visada meluoti pasieniečiui.
UN: Koks jūsų mėgstamiausias laisvalaikio praleidimo būdas?
Bet kokia aplinka su draugais, įdomiais sumanymais, vaizdais ir garsais.
UN: Kaip patys vertintumėte Lietuvos pogrindžio/alternatyvios (sub)kultūros perspektyvas?
Norėtųsi daugiau originaliai mąstančių žmonių. Subkultūra maitina kultūrą, todėl ant mūsų pečių gula atsakomybė už jūsų kultūringumą. Tikiu, kad atsiras asmenybių ir kolektyvų, kurie duos pogrindžiui naujų idėjų. Alternatyvinė kultūra (pankai, gotai, metalistai ir t.t.) Vakarų pasaulyje jau seniai tapo popkultūros dalimi, o pastaruoju metu netgi vėl sugrįžta į madą. Pogrindis tuo tarpu sukasi daugiau mažiau savo pasaulyje. Kartais atsiranda įdomių dalykų, tačiau juos atima emigracija arba „normalaus gyvenimo“ ritmas, todėl pogrindis dažnai tėra paaugliško maišto erdvė.
UN: Muzika jums – darbas, hobis ar gyvenimo būdas?
Tikrai ne darbas, greičiau jau pomėgis, pereinantis į gyvenimo būdą.
UN: Kaip galėtumėte apibūdinti jūsų muzikos gerbėjus?
Nuoširdūs, atviri, kūrybingi žmonės, nebijantys išsiskirti iš minios. Nebūtinai savo išore, labiau vidumi. Norėtųsi tikėti, kad „dr.Green“ jiems reiškia ne vien muzikos grupę.
UN: Kas, kalbant apibendrintai, jus linksmina šiame gyvenime?
Saulė žydrame danguje, krykštaujantys ir klausinėjantys vaikai ir paukščių čiulbėjimas. Gera grupė, geras pokalbis, gera knyga, mylimas žmogus. Nuoširdumas, nesavanaudiškumas, sąmoningumas, vienybės jausmas, politikų ir „žvaigždžių“ nusišnekėjimai.
UN: O kas liūdina/piktina/žeidžia?
Liūdina, kad žmonija, apakusi nuo savo progreso, ritasi į pražūtį. Kad pakuotė daug svarbiau už tai, kas viduje. Kad 5% žmonijos valdo daugumą turtų ir sprendžia, kad gerai likusiems 95%. Kad žmogus nebežino ką daryti su uranu, bet vis tiek neatsisako branduolinės energijos. Kad rūpinasi tik kaip prikimšti ir pri*ikti. Kad išgama gali užmušti dėl 20 litų.
UN: Ar dažnai koncertuojate už Lietuvos ribų? Kokia ten alternatyvios scenos padėtis?
Teko nemažai pavažinėti po Europą, stengiamės bent kartą per metus pagroti užsienyje, nes tai suteikia galimybę pažiūrėti į save iš šalies, įvertinti platesniame kontekste. Be to, tai puiki proga susipažinti su tuo, kas ir kaip vyksta kitur. Vakarų pasaulyje pogrindžio judėjimas geriau išvystytas, tačiau Rytuose jis nuoširdesnis ir gaivališkesnis.
UN: Ar kelionių metu yra atsitikę kokių nors juokingų nesusipratimų ar nuotykių?
Nuotykių būna kiekvienoje kelionėje. Vienas tokių įvyko baikerių klube Zagrebe. Per visą miestą mus lydėjo motociklų eskortas, o po koncerto žmonės klausinėjo, kodėl grojame tokioje keistoje vietoje. Į Airiją vietoje pusės, dėl audros plaukėme keltu pusantros paros: pirkome nepilnamečiams bare alkoholį, grauždami kopūstą (nes nieko kito nebeturėjome), žiūrėjome kvailus filmus, o paskui žiūrėjome, kaip visas laivas vemia kur papuola. Kitą kartą miegančius stovėjimo aikštelėje pažadino austrų policininkai ir labai ilgai negalėjo patikėti, kad lietuviams nereikia vizų, o tos pačios šalies muitininkai sakė: „Ein kassett – privat, zwei kassett – biznes“.
UN: Su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria Lietuvos alternatyvios pakraipos muzikantai?
Geri instrumentai ir aparatūra, žiniasklaidos dėmesys, godūs ir nesupratingi klubų savininkai. Žinoma, ir tingėjimas, aplaidumas, nesugebėjimas ar nenoras savęs pateikti, nuolaidumas ir prisitaikymas prie esančios situacijos, aklas jau sukurtos muzikos kopijavimas.
UN: Kuris iš per 10 gyvavimo metų įvykusių koncertų jums labiausiai įsiminė ir kodėl?
Kiekvienas koncertas kažkuo ypatingas, sunku išskirti. Iš paskutiniųjų – praėjusios vasaros koncertas savo pačių organizuotame festivalyje „Darom“ buvo kažkas tokio. Ne tiek dėl pačio koncerto, kiek dėl jausmo, kad mums pavyko viską padaryti.
Daugiau:
