Pagal oficialią statistiką Lietuvoje per metus atliekama per 3,5 tūkstančio abortų. Tačiau manoma, kad tikrasis abortų skaičius yra kur kas didesnis. Tikėtina, kad realiai gimimo liudijimas neišduodamas apie dešimčiai tūkstančių kūdikių per metus.
Moksliniai ir socialiniai tyrimai rodo, kad moterys renkasi abortą ne dėl siekio laisvai elgtis su savo kūnu, bet todėl, kad, neplanuotai pastojusios, patenka į kritinę situaciją ir tuo metu nemato kitų sprendimo būdų, nesulaukia pagalbos.
Krizinį nėštumą patiriančioms moterims paprastai trūksta palaikymo iš vaiko tėvo, artimiausių šeimos narių, neretai jos patiria spaudimą ir materialinį nepriteklių. Tuo metu jos nežino, kur kreiptis pagalbos ir apskritai netiki, kad tokioje situacijoje kas nors gali padėti.
Medikų teigimu, aborto pasekmės yra tragiškos visomis prasmėmis. Abortas ne tik nutraukia vaiko gyvybę, bet ir žaloja pačią moterį – jos fizinę ir psichinę sveikatą.
Su naujienų agentūra ELTA savo skaudžia gyvenimo patirtimi sutikusi pasidalyti Jūratė (vardas pakeistas) patvirtina visus šiuos teiginius. Kalbėti ji sako sutikusi, kad paskatintų moteris ieškoti pagalbos, nepadaryti lemtingos gyvenimo klaidos, nes abortas problemos nesprendžia – jis sukuria labai didelių problemų, visų pirma – dvasinių.
Su Jūrate susitikome viename Vilniaus mikrorajone, prie daugiabučio. Greta vežimėlyje miegojo Jūratės kelių mėnesių dukrytė.
Papasakokite savo istoriją, suprantu, kad tas skaudus įvykis įvyko prieš šios dukrelės gimimą.
Taip, abortą pasidariau prieš pusantrų metų. Niekada negalvojau, kad man taip gali nutikti. Aš esu už tai, kad moteris turi teisę rinktis, tačiau asmeniškai buvau nusistačiusi prieš abortus. Tai ir sakoma: niekada nespjauk į šulinį, nes gali tekti išgerti.
Iš pirmos santuokos turiu mokyklinio amžiaus dukrą. Kai šeima subyrėjo, ilgą laiką gyvenome dviese su dukra. Bet paskui aš sutikau vyrą, mūsų santykiai buvo neblogi, abu norėjome vaikelio, tačiau kai pastojau, prasidėjo košmaras. Jis staiga persigalvojo, pasakė, kad vaiko nebenori ir kad daryčiausi abortą. Jis mane spaudė įvairiais būdais, taikė psichologinį spaudimą, reikalavo, gąsdino.
Aš labai anksti sužinojau, kad laukiuosi, buvo gal trys ar keturios savaitės, kai sužinojau, o abortą pasidariau, kai buvo apie aštuonias savaites. Tai aš dar mėnesį vaikščiojau su gyvybe ir visą tą laiką patyriau didelį spaudimą. Jaučiausi baisiai.
Kaip jums atrodo, kodėl tas vyras persigalvojo?
Nežinau, turiu įvairių prielaidų, bet atsakymo, matyt, niekada nesužinosiu…
Ir jūs apsisprendėte daryti abortą?
Aš tikrai negalvojau, kad tai padarysiu. Iki pat paskutinės akimirkos nemaniau, kad pasidarysiu abortą. Šis įvykis subrendo per keturiolika valandų. Mane dar paspaudė vyras ir artimi šeimos nariai nepalaikė.
Jie tiesiog pasakė: darykis abortą, mes tau nepadėsime?
Taip. Aš nuvažiavau į ligoninę, kur daro abortus. Nevažiavau pas savo gydytoją, kad išvengčiau papildomų kalbų su ja. Pasirinkau sumokėti daugiau, kad viskas greičiau baigtųsi. Susimokėjau apie 120 eurų ligoninėje.
Ar ligoninėje niekas iš medikų nebandė atkalbėti nuo aborto?
Ne.
O jeigu būtų mėginę?
Man atrodo, kad būtų užtekę pasakyti: ateik kitą dieną, šiandien mes nedarysime, ir aš būčiau nebeatėjusi… Bet čia yra tik spėlionės, mes galime tik galvoti, kas būtų, jeigu būtų. Aš labai palaikau tą įstatymo pataisos iniciatyvą, kad moteris, apsisprendusi pasidaryti abortą, 72 valandas turėtų laiko pagalvoti. Ir pagalvoti informatyviai, tai yra jai būtų suteikiama psichologo pagalba, gydytojo ji būtų nukreipiama į įvairias organizacijas, kurios veikia krizinio nėštumo srityje, pavyzdžiui, į „Krizinio nėštumo centrą“, kad moteris galėtų priverstinai pagalvoti. Kai tu bėgi nuo tariamos problemos, kai tau aplinka skiepija, kad tai yra problema, tu nori nuo jos pabėgti greičiau ir nori kuo greičiau visa tai pasidaryti. Tau tuo metu atrodo, kad susitvarkysi, atsikratysi problemos ir tavo gyvenimas tęsis, prasidės naujas geras etapas. Grubiai pasakysiu – nė velnio!
Procedūra mediciniškai nėra sudėtinga. Turbūt vyksta daug greičiau nei dantį sutaisyti. Tau suleidžia narkozę, užmiegi ir atsibundi palatoje. Bet, deja, niekas nepasako, kad tau sudėtingai reikės gyventi po to, tiksliau, kad tau visą gyvenimą reikės gyventi „su tuo“ (su mintimi, kad nužudei savo kūdikį).
Kaip jūs jautėtės po to?
Labai siaubingai. Atsibudusi po narkozės aš pradėjau rėkti, šaukti: grąžinkit man mano vaikelį! Išėjusi iš ligoninės aš panirau į apmąstymus, daug kartų bandžiau teisinti vyrą, teisinti save, tuo pačiu kaltinau jį ir kaltinau save. Atsidūriau tarsi užburtame minčių rate, nagrinėjau save kaip auką, jį – kaip persekiotoją. Galvojau apie savižudybę, stovėjau vienuoliktame aukšte ant palangės ir galvojau šokti žemyn. Mano gyvenimas sustojo, jo nebeliko. Nebeliko manęs tokios, kokia buvau iki šio įvykio. Nebeliko žmogaus, kuris džiaugėsi gyvenimu, turėjo tikslų, siekių, svajonių, troškimų, žmogaus, kuris statė, kūrė… Aš valandų valandas žiūrėdavau į vieną tašką, medikai man diagnozavo depresiją.
Ar aš sapnuodavau savo negimusį kūdikį? Ne. Bet aš kiekvieną mėnesį skaičiuoju, kokio amžiaus dabar būtų mano negimęs kūdikis, jei jis būtų gimęs. Jam dabar jau būtų daugiau kaip metai ir aš būčiau ne dviejų, o trijų vaikų mama.
Jūs nepatikėsite, bet ši vežimėlyje gulinti dukrytė yra nuo to paties vyro.
Kaip tai!?
Tai yra viena iš aborto pasekmių. Tai nėra unikalus atvejis. Neretai pasitaiko, kad moterys, pasidariusios abortą, grįžta pas tuos pačius vyrus, pastoja nuo jų ir gimdo vaikus. Taip tarsi „atitaiso“ abortu padarytą klaidą. Pasąmonėje, matyt, yra mintis, kad jeigu aš pagimdysiu vaiką nuo to paties vyro, tai bus tarsi tas pats vaikas, kurio netekau per abortą. Man taip atrodė. Gimus dukrytei aš turiu mažiau laiko galvoti apie netektį.
Ar jūs manote, kad tas negimęs vaikelis visada bus jūsų gyvenime?
Be abejo. Jis yra mano gyvenime. Bus visada.
Ar žinote, kokia buvo jo lytis?
Ne, aš neklausiau. Bet aš manau, kad tai buvo berniukas. Ieškodama pagalbos, aš dalyvavau „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijose („Rachelės vynuogynas“ – tarptautinė programa, skirta vaiko netekties traumą patyrusiems žmonėms. – ELTA). Kažkodėl „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijose aš tą savo nužudytą kūdikį įvardijau kaip berniuką, sūnų…
Kaip atsitiko, kad jūs dar kartą pastojote nuo to paties vyro? Ar jis sutiko?
Taip. Tai įvyko . Jis norėjo, kad aš pastočiau. Po aborto mes ilgą laiką nebendravome, mūsų santykiai buvo nutrūkę. Susitikinėdavome labai retai ir nuolat pykdavomės, nes aš turėjau begales priekaištų ir kaltinimų jam. Žinoma, aš prisiėmiau atsakomybę ir sau, bet man norėjosi, kad jis išjaustų tai, ką aš jaučiu. Ir aš tik dabar suvokiu, kad jam skaudėjo ne ką mažiau, kad jam tai taip pat buvo trauma…
Aš suprantu, kad krizinio nėštumo atveju būtina psichologo pagalba ne tik mamai, bet ir tėčiui. Bet jums ji turbūt nebuvo suteikta?
Ar man kažkas pasiūlė medicinos įstaigoje pagalbą? Ne. Vėliau aš pagalbą susiradau pati Krizinio nėštumo centre. Kreipiausi į šį centrą, ten konsultavausi, dar privačiai lankiausi pas psichologą..
Kaip jūs įvardintumėte, kas su jumis atsitiko?
Tai buvo labai sunkus kritinis lūžis, kuris mano gyvenimą perskėlė į dvi dalis. Viena dalis gyvenimo – iki aborto, kita dalis – po jo. Po to, ką aš pasidariau, metus laiko buvau absoliučiai palūžusi, mano savivertė buvo labai žema, manęs neapleido gėdos jausmas, neigimo, kalbės, kaltinimo. Praradau santykius su aplinka, praradau pomėgius, tikslus. Gyvenimas buvo sustojęs.
Šis skaudus įvykis taip pat lėmė tai, kad aš dabar turiu dukrytę, kad aš dabar aktyviai įsitraukiau į visuomeninę veiklą, kad moterys rinktųsi gyvybę, ne abortą. Draugaujame su Krizinio nėštumo centru.
Ką jūs pasakytumėte moterims, kurios dabar stovi ant slenksčio – patiria krizinį nėštumą? Nenorėjo, neplanavo, taip atsitiko…
Pirmiausia norėčiau joms pasakyti, kad baimės akys yra didelės… Reikia kreiptis pagalbos ir tikrai ją gausite. Pagalbos kreipkitės visur: į Krizinio nėštumo centrą, į psichologą, pasisakykite draugei, artimam žmogui. Nebijokite eiti ieškoti pagalbos.Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kai laukiausi, tiek to vaikelio, tiek jauniausios dukrytės, man buvo labai baisu, kad aš nesugebėsiu įveikti sunkumų. Man buvo baisu, kaip finansiškai išsilaikysiu, nes pajamos stipriai krinta gimus vaikeliui, kaip aš gebėsiu pasirūpinti vyresniu vaiku, buitimi.
Patikėkite, visos baimės labai greitai išgaruoja. Išgaruoja todėl, kad gimus kūdikiui, viskas stoja į savo vėžes. Man sakydavo: tu nesijaudink, viskas susidėlios ir išsispręs. Bet tai atrodydavo kaip mistika. Tačiau taip visada atsitinka, kad svarbiausiu momentu atsiranda tinkamų žmonių ir jie ištiesia pagalbos ranką…Galvose mes susikuriame baisių scenarijų, o gyvenimas parodo visai kitokią praktiką.
Abortas tikrai nėra išeitis. Aš visą likusį gyvenimą nešiosiu akmenį širdyje. Skausmas aprimęs, bet jis visiškai nenurims niekada…
Bendrauju su moterimis, kurios taip pat yra pasidariusios abortą, ir ne po vieną kai kurios. Yra moterų, kurios neigia žaizdas, sako, kad baisu yra tik pirmą kartą, o po to antrą, trečią, ketvirtą ir penktą kartą yra jau lengviau, kad tai tik embrionas, kad tai nėra jokia gyvybė. Girdžiu tokius žodžius, bet tai, ką matau žmoguje, kuo jis gyvena, kaip jis jaučiasi – tai rodo ką kita. Tai tik priedanga ir pasiteisinimas naudojant skambų žodį „embrionas“…
Vėlinių išvakarėse, spalio 30-ąją, 19 val. Laisvos visuomenės institutas (LVI) kviečia dalyvauti jau tradicija tapusioje akcijoje ,,Renkuosi gyvybę“. Akcijos metu šalies s žmonės kviečiami uždegti žvakelę už tuos kūdikius, iš kurių buvo atimta teisė gimti ir gyventi.
Prie akcijos jungiasi ir Krizinio nėštumo centras, beveik dvi dešimtys įvairių nevyriausybinių organizacijų, kurios ne tik palaiko akcijos idėją, bet ir buriasi tęstinei veiklai, apimančiai pagalbos, švietimo ir teisėkūros iniciatyvas.
„Abortas ne tik nutraukia vaiko gyvybę, bet žaloja ir pačią moterį. Krizinio nėštumo centras nemokamai teikia moterims tuo metu taip reikalingą emocinę, psichologinę, materialinę, socialinę pagalbą, kuri galbūt suteiktų jai stiprybės pasirinkti gyvenimą su vaiku“, – pabrėžė Krizinio nėštumo centro konsultantė Rūta Trumpickienė.
