Praėjusių metų vasarį prasidėjusi plataus mąsto Rusijos invazija į Ukrainą palietė kiekvieną iš mūsų. Nors su karo žiaurumais daugelis susipažino tik lemtingąją 2022 m. vasario 24 dieną, organizacijos „Blue/Yellow“ komanda apie tai, kas vyksta karo zonoje, žinojo jau nuo 2014 metais kilusios Ukrainos revoliucijos.
Prie aktyviai paramą ukrainiečiams teikiančios organizacijos jau anksčiau buvo prisidėję ir ištikimi savanoriai. Vienas jų – skrydžių valdymo srityje dirbantis Karolis Peleckis. Ne vienerius metus prie organizacijos veiklos prisidedantis K. Peleckis atviras – savanorystė „Blue/Yellow“ jau yra tapusi jo gyvenimo dalimi. Nors laisvo laiko pasirinkus gana sudėtingą ir daug susikaupimo reikalaujančią skrydžių valdymo profesiją lieka nedaug, jaunas vyras sugeba laviruoti tarp intensyvaus darbo bei papildomos veiklos. Šiandien portale „Moteris“ kalbamės su K. Peleckiu ir teiraujamės apie veiklos pradžią „Blue/Yellow“ organizacijoje, savanorystės ir pagrindinio darbo derinimą bei kita.
Karoli, trumpai papasakokite, kaip atradote „Blue/Yellow“ organizaciją?
Tiesą sakant, sunku ir prisiminti, kaip ir kada tai įvyko. Dar 2013 metų pabaigoje prasidėję protestai ir politinė situacija Ukrainoje įtraukė ir mane. Pamenu, labai daug domėjausi tuometine politine situacija, nuolat sekiau įvykius. Buvo įdomu stebėti, kaip įvykiai eskaluojasi ir kuo viskas baigsis. Prasidėjus susirėmimams su daug nukentėjusių, „Facebook“ naujienų sraute pamačiau, kad yra ieškoma, kas galėtų nuvykti į Maidaną ir padėti visur, kur tik reikia pagalbos. Pasiūliau savo pagalbą ir po dviejų parų drauge su komanda jau Buvome Kijive. Grįžęs iš misijos, toliau aktyviai dalyvavau Ukrainos palaikymo veikloje. Vieną vakarą pažįstamas pasiūlė nuvažiuoti į „Blue/Yellow“ biurą susitikti su Jonu Ohmanu (organizacijos „Blue / Yellow“ įkūrėjas, red. past.). Mums besikalbant Jonas uždavė esminį klausimą: „Ar reikalui esant galėsi važiuoti į Ukrainą? Ten, kur vykstame, yra karšta“. Nuo to užduoto klausimo ir mūsų pokalbio bendrąja prasme iki šiol ir dirbame drauge.
Papasakokite apie savanoriavimo oganizacijoje ypatybes: kuo prisidedate prie organizacijos gyvavimo? Ką veikiate organizacijoje?
Sąvoka „savanorystė“ yra labai įdomi. Buvimas organizacijoje jau yra tapęs mano gyvenimo dalimi. Ši veikla neturi nei konkrečių darbo valandų, nei tiksliai apibrėžtų darbų, užduočių. Ji nepatenka į jokius savanoriavimo rėmus. Pastaruosius keletą metų beveik visur, kur vykstu, kartu su savimi turiu pasiėmęs darbinį telefoną bei kompiuterį. Nesvarbu, ar tai būtų atostogos, ar šventės. Na, o į klausimą, ką veikiu organizacijoje, visada sunku rasti atsakymą. Esame apie tai diskutavę su Laura (VšĮ „Mėlyna ir geltona“ direktorė Laura Paukštė, red. past.) bei priėjome išvadą – viską (šypsosi). Prisidedu prie „Blue/Yellow“ komunikacijos sklaidos, teikiu paramą, ieškau reikalingos įrangos, bendrauju su kariniais daliniais, o esant reikalui, tikrinu juos bei jų prašymų naudingumą. Taip pat gelbsčiu logistiniais klausimais. Apibendrinant, jeigu yra problema, radęs laiko pasisiūlau ją išspręsti. Žinoma, negaliu teigti, kad visa mano išvardinta veikla yra kiekvienos dienos dienotvarkė. Tai tiesiog darbai, kuriuos teko išbandyti organizacijoje. O pačios organizacijos gyvavimas priklauso nuo žmonių, kurie mumis tiki ir aukodami padeda siekti tikslą.
Ar prasidėjus karui Ukrainoje pakito savanorystės pobūdis, intensyvumas, tenka savanorystei skirti daugiau laiko?
Mes organizacijoje laikomės nuomonės, kad karas prasidėjo dar 2014 metais, tik pavadintas buvo kitaip. Na, o kalbant apie praėjusių metų vasario 24 dieną ir darbą po šios datos, galiu patvirtinti, kad viskas iš tiesų pasikeitė kardinaliai. Prieš plataus mąsto invaziją, kuriam laikui šiek tiek buvau nutolęs nuo organizacijos, tad tas lemtingas rytas, kuomet buvo pradėta Rusijos ginkluotųjų pajėgų karinė invazija į Ukrainą, man buvo tarsi šaltas dušas. Pamenu, pirmas savaites miegodavome po porą valandų per dieną, krūvis buvo milžiniškas. Skambučiai, laiškai, užsakymai, logistinių aspektų derinimas. Buvo sunku, nes žemėlapis su okupuotomis teritorijomis kiekvieną dieną keisdavosi. Tuomet prasidėjo ir aukojimas didelėmis sumomis, todėl reikėjo veikti greitai ir atsakingai. Šiuo metu tempas organizacijoje šiek tiek sulėtėjo, tačiau atsirado kitų svarbių užduočių, tad teigti, kad veiklos intensyvumas sumažėjo, negaliu. Jis tiesiog pasiskirstė kitur. Na, o savanorystei vis dar skiriu didelę dalį savo laisvalaikio.
Veiklą organizacijoje „Blue/Yellow“ derinate su savo pagrindiniu darbu – skrydžių valdymu. Ar nėra sunku suderinti profesinę veiklą su savanoryste?
Pagrindiniame darbe negaliu sau leisti būti išsiblaškiusiu, būdamas darbe privalau išlikti susikoncentravęs ties skrydžiais ir skrydžių sauga. Kadangi darbinė veikla yra intensyvi, reikalaujanti daug susikaupimo, o taip pat ir laiko, neretai sudėtinga atrasti laisvą minutę. Dažnai laisvalaikio ir visai nebelieka. Vis dėlto labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi mūsų „Blue/Yellow“ komanda, kuri yra visada pasirengusi padėti tiek darbiniais, tiek asmeniniais klausimas. Be jokios abejonės, jei tik būtų galimybė, šiuo metu tikrai norėčiau daugiau laiko skirti organizacijos veiklai.
Galbūt jūsų profesiniai įgūdžiai padeda savanoriaujant organizacijoje „Blue/Yellow“? O kuo apskirtai jus papildo, praturtina savanorystė?
Tikrai taip – mano profesiniai įgūdžiai iš tiesų gelbsti savanoriaujant „Blue/Yellow“. Abi veiklos, įgūdžių prasme, yra panašios ir viena kitą papildo. Abejais atvejais yra būtinas tinkamas streso valdymas, kelių darbų atlikimas vienu metu (angl. multitasking), sėkmingas integravimasis į komandą, punktualumas ir, taip pat, didelės atsakomybės nešimas.
Na, o kalbant apie tai, ką man suteikia savanorystė „Blue/Yellow“ organizacijoje, manau, kad tai yra tarsi gyvenimo etapas, kuriame yra ir didelių nuopuolių, ir pakilimų, taip pat naujų pažinčių, darbų, nepažintų sferų. Ši savanorystė mane moko kitaip vertini pasaulį, reaguoti į iškilusias problemas. Neišsiplėčiant – tai nuostabi mokykla, suteikianti daug gyvenimiškų patirčių.
