„Mados infekcijos“ atrankos podiumu žengė du šimtai žmonių, tačiau vienintelė Ugnė Savickaitė (16) per vieną vakarą tapo žinoma visoje Lietuvoje. Internete išvadinta „storule“ ir „apsileidėle“, dešimtokė neišspaudė nė ašaros. Daugybė žmonių stojo jos ginti, o pačiai Ugnei net pagailo ją užsipuolusių. Jos drąsa ne vieną merginą įkvėpė paneigti savo galvoje užsistovėjusius stereotipus ir iš naujo pamilti kūną tokį, koks jis yra.
Tai buvo pirmasis interviu Ugnės gyvenime, kaip ir pirmieji bandymai pozuoti prieš objektyvą. Nepaisant to, didelės akys buvo pilnos ne baimės, bet meilės ir entuziazmo. Jos kasdienybė pasikeitė iš esmės, kai kitą dieną pradėjo plaukti fotosesijų ir filmavimų pasiūlymai: „Nė giliausiame sapne nesapnavau, kad kada nors pozuosiu fotografams. Nors į kolekcijų pristatymus manęs nepaėmė, sulaukiau tiek komplimentų ir gražių žodžių, kiek per visą gyvenimą nesu girdėjusi.“
SPONTANIŠKA ATRANKA
Žengei „ [-[0]-] “ atrankoje, tačiau į pristatymus dizaineriai tavęs nepaėmė, nors tapai žinomiausiu veidu. Kaip manai, kodėl?
Manau, kad dizaineriai visus drabužius jau buvo sukūrę, o modelių ieškojo standartinių, pagal pasiūtus kostiumus. Mano atveju būtų reikėję drabužius siūti iš naujo arba taisyti. Niekas nenori papildomo darbo. Eidama podiumu tikrai nemaniau, kad mane paims modelių agentūros, bet aš lankau teatro užsiėmimus ir tikėjausi, kad reklamų režisieriai ar prodiuseriai ieškos įdomių veidų. Per daug nenusivyliau, nes suprantu, kad mano formos nėra tos, kurias „graibstytų“. Nebuvo vilties, tad ji ir nemirė. Atvirkščiai, buvo džiaugsmas, kad mes išdrįsome ir mums pavyko.
Žengdama atrankoje atrodei labai pasitikinti savimi. Ar podiumu ėjai pirmą kartą?
Taip, pirmą kartą susidūriau su mada. Į tokią avantiūrą mane pastūmėjo draugai, neturėjau tikslo patekti, tiesiog norėjau išbandyti save, padaryti kažką naujo. Iš viso podiumu ėjome keturi draugai, bet nė vienas nepatekome. Visiems pasakė, kad mūsų apimtys per didelės… Linksmai praleidome šeštadienį ir išėjome į miestą. Tik grįžusi namo ir įsijungusi kompiuterį pamačiau, kas įvyko. Draugas man atsiuntė nuotrauką ir parašė: „Neskaityk Erikos komentaro.“ Įsijungiu, o ten jau šimtai pamėgimų ir komentarų! Buvau priblokšta ir nesupratau, kas čia vyksta. Net šiek tiek išsigandau. Atsimenu šaukiu iš kito kambario: „Mama, o siaube, ateik, pažiūrėk!“
Ar tėvai bent žinojo, kad tądien ėjai į atranką?
Ne! Aš mamai net nepagalvojau pasakyti, kad eisiu podiumu. Galbūt ji mane būtų atkalbėjusi ar liepusi geriau pamąstyti. Minėjau, kad eisime į „Mados infekciją“, bet ji galvojo, kad būsime žiūrovės, ne dalyvės. Pamačiusi nuotrauką mama irgi buvo šokiruota, pasakė tik: „Ne, tu duodi! Kaip taip sugebi…“ Aš ir pati nežinau. Buvo toks ramus vakaras, o grįžusi namo patekau lyg į sapną. Per valandą tapau žinoma pusei Lietuvos interneto (juokiasi).
GRAŽI SAU
Ar anksčiau žinojai skandalu tapusio komentaro apie tavo atranką autorę verslininkę Eriką Purauskytę?
Man keistas tas atkaklumas – atrašyti visiems mane užstojusiems žmonėms ir bandyti įrodyti savo tiesą. Kai kurie komentarai buvo labai žiaurūs, vienu metu net pagailo pačios Erikos. Kai kurie žmonės gali būti grubūs, nors jie lyg ir bandė mane ginti. Kita vertus, atoveiksmis lygus veiksmui – visas jos pyktis, išlietas ant manęs, jai sėkmingai sugrįžo dviguba banga. Ir be Erikos buvo keletas neigiamų komentarų, bet aš visiškai suprantu, kad kažkam galbūt nesu graži. Puikiai su tuo susitaikau. Erikos komentare, kuriame storą žmogų prilygino nesipraususiam, jau buvo peržengta riba, bet tai, kad ji mane pavadino storule nėra naujiena. Dažnai išgirstu tokių komentarų ir jie manęs nebestebina. Yra buvę tikrai blogesnių.
Ar tau pačiai patiko ta nuotrauka?
Man asmeniškai ypač patiko, aš ten sau atrodau labai graži. Išsipūtė toks milžiniškas dėmesio burbulas, kad draugai pradėjo skambinti ir raminti. Aš po kurio laiko susitvardžiau ir tiesiog sekiau diskusiją. Žinoma, kad perskaičiau visus komentarus iki vieno. Jų buvo apytiksliai trys šimtai! Asmeniškai rašė tiek draugai, tiek nepažįstami žmonės. Vėliau pradėjo plaukti pasiūlymai bendradarbiauti, fotografuotis, pasikalbėti interviu. Man atrodo, kad per tas dvi dienas aš pasakiau ir parašiau daugiau „ačiū“, nei per visą gyvenimą. Tiek daug kartų tiesiog dėkojau…
Kai kitą rytą atėjai į mokyklą, kokių reakcijų sulaukei?
Net tie, su kuriais tik pasisveikinu koridoriuje, atėjo manęs pagirti ir pasakyti į akis, kokia šaunuolė esu, kaip jie manimi didžiuojasi. Visi labai mane drąsino. Mes tokia šmaikštuolių klasė, tai bendraklasiai mane jau žvaigžde pradėjo vadinti (juokiasi). Viena mokytoja taip pat paminėjo, kad žino ir džiaugiasi tokia mano drąsa. Normalu, kad mokytojai manęs nepuolė kelti aukščiau kitų, juk aš ta pati paprasta mokinė, jų akyse niekas nepasikeitė.
Ar pati jautiesi paaugusi?
Iš dalies taip, ši patirtis man atvėrė iki tol net nesvajotas galimybes. Jaučiu, kad pati tapau stipresnė, dar labiau išgryninau savo požiūrį ir įsitikinimus apie žmogaus kūną.
SKAUDŪS ŽODŽIAI
Ar mokykloje dažnai girdėdavai tokius užgaulius žodžius dėl savo svorio?
Jaunesnė buvau dar apkūnesnė, paauglystėje šiek tiek išaugau, pasikeitė formos. Anksčiau girdėdavau visokių komentarų, dažnai mane vadindavo „banginiu“. Gatvėje man praėjus pro bendraamžius ar vyresnius vaikinus jie pradėdavo dainuoti „Mc’Donald’s“ dainelę, šnabždėti. Iš merginų tokių tiesioginių komentarų nesulaukdavau, nebent susiginčydavome ir paskutinis jų kozeris būdavo „pažiūrėk į save, storule“. Dabar esu prie to pripratusi, manęs tai nebežeidžia tiek, kad palaužtų. Žinau, kokia esu. Tai, kad jūs pakomentuosite, manęs nepakeis.
Kiek laiko prireikė, kol užsiauginai tokius šarvus kritikos strėlėms atlaikyti?
Blokuodavau visą neigiamą informaciją, matydavau pasaulį lyg pro rožinius akinius. Negalvodavau, kad kažkas galėtų taip sakyti, nes buvau įpratusi visada žmonėse matyti tik gėrį. Kai išgirsdavau patyčias tiesiogiai, tikrai užgaudavo širdį, bet tada viską permąstydavau, kokia esu ir ką galėčiau pakeisti, kad žmonės apie mane taip negalvotų. Nenorėjau būti jų priešu ir nelinkėdavau jiems blogo, kad ir kaip jie mane vadintų. Kai tai kartojasi nuolatos, pripranti. Vaikystėje dar atšaudavau kažką piktu tonu ar pažiūrėdavau bjauriu žvilgsniu, bet dabar suprantu, kad tai visiškai beprasmiška. Išgirdusi komentarą nepuolu smerkti, nes įprastai tokius dalykus sako nepažįstami žmonės. Tais, kurie yra mano draugai, pasitikiu. Žinau, kad jie už akių manęs neapkalbinėja. O tiems, kuriems smagu iš manęs šaipytis už akių, nebešvaistau savo geros energijos.
Ar augant tėvai su tavimi kalbėdavosi šia tema? Ką jie patardavo?
Visi tėvai sako, kad esi gražus toks, koks esi. Juk savo mamai esi gražiausias. Galbūt dėl to aš tuo tikėdavau ir neleisdavau aplinkiniams sakyti kitaip. Kuo daugiau žmonių tave pagiria, tuo labiau pradedi pasitikėti savimi, džiaugtis tokia išvaizda, kokią turi. Žinoma, mama kartais gražiai užsimena: „Gal tu nevalgyk tų saldainių.“ Ji pasako, o aš pagalvoju, kad gal tikrai šį kartą nevalgysiu, arba atvirkščiai, noriu ir suvalgysiu. Tėvai griežtai nekontroliuoja mano mitybos. Mama, kaip ir kiti žmonės, nepakeis mano sprendimų. Ji gali pakeisti kryptį, koreguoti, nes turi patirties, bet su savo gyvenimu tvarkysiuosi pati. Nuo mažens taip auginau pasitikėjimą savimi, galbūt dėl to dabar kalbu ir sėdžiu su šypsena. Po šio įvykio tėtis dažnai pajuokauja, kad pati kambario tai tikrai nebesitvarkysiu, nes esu žvaigždė. Teks mamai (juokiasi).
PATI SAU IKONA
Daugelis apvalesnių formų merginų dabar tavimi didžiuojasi ir džiaugiasi tavo debiutu. Esi lyg jų vėliavos nešėja, kuri parodo, kad jūs taip pat norite dėmesio.
Draugai man sakė, kad taip ir bus, bet aš tuo vis dar negaliu patikėti. Net nepagalvočiau, kad kažkam galiu būti įkvėpimas, paskatinčiau tikėti savimi ar žengti į priekį, išbandyti ką nors naujo… Tai turbūt išėjo natūraliai.
Ar pati esi bandžiusi mesti svorį, laikiusis dietų?
Esu domėjusis pratimais formoms gerinti, sporto užsiėmimais, taip pat ir dietomis. Šiaip niekada nebandžiau drastiškų dietų, nebadavau ir nemėginau būti į ką nors panaši. Net neradau atitikmens, į ką norėčiau lygiuotis. Tiesiog buvau tokia, kokia esu. Savimi. Kažkas vis tiek darys geriau, tad protingiau stengtis būti savo paties pavydžiu, o ne iškeltos ikonos kopija. Visada tikslus keliu sau ir dėl savęs, bet ne norėdama pateisinti kažkieno lūkesčius. Kita mergina po tokių komentarų nė kąsnio į burną neimtų, o aš suprantu, kad kitą dieną jie užmirš, ką parašė, o man su savo kūnu reiks gyventi toliau.
Ar būdavo situacijų, kai dėl savo svorio jausdavaisi nepatogiai, turėdavai eit prieš savo valią?
Dažnai prastai jausdavausi per kūno kultūros pamokas. Turėdavau „lipti“ per save ir kartais man nepavykdavo, nes tiesiog pabijodavau. Galbūt kvaila taip manyti, bet sakydavau sau: „Žinau, kad nepadarysiu.“ Ir tada nusivildavau savimi. Pavyzdžiui, praėjusiais metais mokytoja man leido nedaryti atsilenkimų ir atsiskaityti už kitą užduotį. Šiemet pabandžiau ir pati sau įrodžiau, kad galiu! Padariau jų daugiau nei kada esu padariusi. Labai savimi džiaugiausi, o mokytoja didžiuodamasi pasakė, kad svarbiausia ne žiūrėti į skaičius, o bandyti. Juk kitais metais ir skaičiai jau bus kiti. Džiaugiuosi, kad mokytojai stengiasi motyvuoti, bet per prievartą neverčia daryti to, ko žinai, kad tikrai nesugebėsi. Geriau prastesnis pažymys knygelėje, nei nusivylimas širdyje.
NORIU BŪTI SCENOJE
Lankai teatro būrelį, mėgsti vaidinti. Ar planuoji, ką norėtum studijuoti ateityje?
Tiesa, visą laisvalaikį skiriu teatrui, nepraleidžiu nė vienos repeticijos. Atradau jį dar septintoje klasėje, kai lietuvių kalbos mokytoja, pati būdama aktorė, nusprendė suburti teatro studiją. Susirinkę ten vaidindavome, darydavome įvairius pratimus, etiudus, šokius. Pajutau aistrą, man tai patinka, be proto linksma ir gera išsilieti. Teatras man padėjo geriau pažinti save, laisviau reikšti emocijas. Dabar visus darbus derinu prie repeticijų. Net jei mama užrašo pas stomatologą, aš vis tiek eisiu į teatrą ir tik paskui bandysiu suspėti visur kitur. Jaučiu teatrui didelę trauką, dėl to norėčiau pabandyti stoti į aktorinį. Menai man labai svarbūs.
Jauti norą būti scenoje?
Man patinka ne pats dėmesys ar scena, bet tai, kas vyksta už užuolaidų. Tam, kas vyksta viduje, kol spektakliams ruošiesi, kaip kuri. Vaidinimas yra didelė savęs kūryba, o galutinis produktas nėra visa esmė. Tu užaugini savo personažą, paruoši charakterį, pateiki save taip, kaip jautiesi. Tai leidžia išlaisvinti save.
Ką galėtum patarti kitoms, kurios girdi panašius užgaulius žodžius kiekvieną dieną?
Mano patarimas yra pažvelgti į viską pozityviau. Puikiai žinau, kad tai nelengva, tačiau mąstant pozityviai ir randant gerąją blogo įvykio pusę, pasidaro žymiai lengviau. Svarbiausia nenuvertinti savęs, nes tai pati didžiausia klaida, kurią galime padaryti. Pasitikėjimas savimi yra vienas iš svarbiausių dalykų, kurie padeda eiti toliau, nesustoti ir nepalūžti.
Tikiu, kad bėgant laikui Lietuvoje požiūris į kitokius žmones keisis. Juk nesame verti paniekos tik už tai, kad gyvename. Pažiūros po truputį plėsis, o tokie žmonės kaip aš skatins visuomenės pokyčius. Daugelis komentatorių sakė: „Pažiūrėkite, užsienyje ji būtų visiškai normali mergina, o Lietuvoje ją laikote storule.“ Tokie yra standartai, bet neturėtume su jais taikytis.
Atvirkščiai, kiekvienas turėtume juos vystyti ir plėsti. Aš neturiu standartų. Stengiuosi visur matyti tik gražius dalykus. Draugai man skundžiasi, kad jų nosis per ilga ar lūpos per putlios, o aš jiems visada sakau, kad man jos atrodo puikiai. Niekada nesiskundžiu pati, dažniau būnu guodėja. Ir po šio įvykio nepakeičiau savo nuomonės apie žmones. Vis dar manau, kad visi yra gražūs savaip. Tai mane dar labiau paskatins siekti gyvenime to, ko noriu, neaplenkiant iššūkių.
