Smūgis tiems, kurie šventai įsitikinę, jog šių dienų jaunimas nerodo jokios pagarbos suaugusiems! Žinomo tatuiruočių salono „Jungle Street“ salono savininkas Tomas Ryba neseniai savo „Instagram“ paskyroje pasidalino nuotrauka, kurioje jis su dar keletu draugų įsiamžino prie ką tik baigto meno kūrinio. Jaunuoliai pozuoja prie grafiti dažais išpurkšto vyro portreto, kuris, paaiškėjo, buvo artimas jų draugas, prieš metus žuvęs po automobilio ratais! Apie neįprastą draugystę su penkiasdešimtmečiu Tomas kartu su savo antrąja puse Kamila Faithful Doorway papasakojo plačiau.
Ar jau turi panele.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųsk ją ir gauk visas naujienas pirmoji!
„iOS“ versija
„Android“ versija
Tomas: (Jūsų nuotraukose kartais figūruodavo pusamžis vyras. Spauda rašė, kad neseniai jis žuvo po automobilio ratais. Kas jus siejo?) Vladas buvo vietinis gyventojas, krasnuchos siela! Tačiau jaunystėje jam nutiko incidentas, kurio metu Vladas susitrenkė galvą. Jis liko kiek kitoks nei visi. Tačiau protinė negalia nepadarė neigiamos įtakos charakteriui – prisimenu jį kaip labai geros širdies žmogų. Sakyčiau, vienintelį Vladą galėjau vadinti tikru draugu.
Kamila: (Kiek nors padėdavote jam?) Taip, o jis visąlaik elgėsi labai sąžiningai. Kartais užsukdavo paprašyti pinigėlių, žinoma, duodavome, o jis atsidėkodavo – gaudavo pašalpą, žiūrėk, saldainių nuperka ir mums atneša. Šiek tiek padėdavo ir saloną patvarkyti.
Tomas: Arba, tarkim, mano vardadienis buvo, jis kažkur pašlavė už kelis litus, kioske nupirko atvirutę, užrašė, atnešė man: „Va, direktoriau, čia jums.“ Labai geras žmogus. Kai Vladas neteko namų, irgi labai stengėmės padėti: prasidėjo šalčiai, priimdavome miegoti pas mus salone, pirkdavome valgyti. Kaip tik tuo metu vyko trečias Jungle Street vakarėlis, jame Vladas irgi dalyvavo, puikiai pritapo prie kompanijos. (Kas nutiko su jo namais?) Turėjo valstybės skirtą butą, bet už jį nemokėjo. Tad vieną dieną rado užkaltas duris ir prie jų sukrautus daiktus. Su keliais draugais pabandėme padėti, su laužtuvu atidarėme tas duris – prašom, Vladai, eik namo. Rimtai, kas čia per nesąmonė – ateina žmogus į saloną, sėdi ant sofos ir verkia, kad nebeturi kur miegoti. Suspaudė širdį, tai ir išlaužėme tas duris velniop. Paskui, aišku, areštinėje visi sėdėjome.
Kamila: Aš, atsimenu, svarstau, ko jie taip ilgai negrįžta? Vėliau SMS žinutę gavau, kad „supakuoti“, maniau, juokauja. Pasirodo, iš tiesų areštavo!
Laimė, tąkart iš areštinės vyrus paleido, jie dėl trumpo įkalinimo per daug nepyko, net pasidarė selfių atsiminimui. Išsamesnį Tomo ir Kamilos interviu galite rasti rugsėjo mėn. „Panelėje”!
