Daug kam atrodo, kad vienintelis estrados princo Ryčio Cicino sūnėnas Mantas Vygantas (22 m.), mažybine pravarde Cicinaitis, Londone dirba kažkokiu sargu, kad jam reikia pagalbos iš giminaičių…. Tai netiesa! Cicinaitis pasikvietė „Panelę“ ir parodė, kaip puikiai gyvena. „Tik su mergina buvo problemytė, paliko mane, nes su kitais miegojo“, – išsikalbėjo po skaudžios dramos jau atsigaunantis vaikinas.
NE PAGAL PLANĄ
Praėjusį ir vienintelį kartą „Panelė“ Ryčio Cicino brolio Gintaro sūnų lankė prieš šešerius metus tėvų namuose Druskininkuose. Tuo metu dar šešiolikametis paauglys mokėsi muzikos mokykloje ir turėjo svajonę Lietuvoje išgarsėti labiau nei apie damas ir jų garbanotus plaukus dainuojantis dėdė. Net išleido solinį albumą ir kelis kūrinius pramušė į liaudišką „Pūko“ radijo eterį. Tokia ankstyva šlovė tuomet Mantui pelnė jaunojo Druskininkų kazanovos pravardę. Jis mums pasakojo, kad mergos šniūrais sekiodavo, o jis, kaip tikra roko legenda, panas keitė kaip kojines.
Deja, šitokia laimė truko neilgai, apie pusę metų. Nežinia, dainos publikai neįtiko ar išvaizda pakišo koją…
Todėl vos baigęs mokyklą Cicinaitis nusprendė, kad jam per sunku likti gimtinėje… „Dauguma klasiokų stojo į Muzikos akademiją, nes ateityje planavo įsidarbinti Muzikiniame teatre ar kitur. Bet mes su tuometine mergina ir klasioke Jovita pagalvojome, kad Lietuvos muzikantai skurdžiai gyvena. Neverta kankintis, reikia bėgti. Pasirinkome Londoną, nes niekam ne paslaptis – čia įsitvirtinti lengviausia.“
PONUI CICINUI – ATLEISTA
Ir štai praėjusių metų pradžioje Lietuvą per televiziją ir naujienų portalus pasiekė žinia, kad R. Cicino sūnėnas užmarštin nuleido savo dainingas dieneles ir pasirinko darbininko kelią. Per tuos metus jis nė vienos dainos neįrašė, o tik kopė paprastais emigrantų karjeros laipteliais.
Jautriuosius lietuvius sugraudino toks žvaigždės giminaičio likimas. Internete netruko rastis tūkstančiai komentarų, smerkiančių turtus demonstruojantį R. Ciciną. Atseit, kodėl pats taip gerai gyvena, o su artimiausiais giminaičiais nesidalija…
„Rytis per daug užimtas žmogus, jis savo šeimą turi, pirmiausia ja reikia pasirūpinti. O su manim viskas bus gerai, jis žino, kad abu su tėčiu nebijome darbo, tikrai neprapulsim. (Tai nepyksti ant jo?) Tikrai ne, tegul nusiramina tie pikti jį pasmerkę žmonės. Mes savo šeimos santykius patys išspręsime. Dėdė man nieko neskolingas.“
NETEISINGAS ĮVAIZDIS! REIKIA GELBĖTI
Labiausia Mantas išgyveno visai ne dėl to, kad R. Ciciną puolate. Rūpesčių jam kelia įvaizdis, kurį, jo nuomone, kraupiai pagadino gandas, kad jis dirba sargu. Eiliniu, niekuo neypatingu sargu. Ar taip gali būti? Cicinaitis net išbalo…
Į Londoną atvykome tam, kad įsitikintume, kaip vienas be niekieno pagalbos jis susitvarkė savo gyvenimą. Kokius siuntinius į Lietuvą siunčia! Ir kokia tikroji tiesa – sargas jis ar visgi ne?! Vienintelis Mantui nerimą kėlęs dalykas, – kad negalės pristatyti savo naujos gyvenimo meilės, kurią rado po itin skaudžių skyrybų su buvusiąja.
LIETUVYNO VIETINIS
„Sveiki atvykę į lietuvyną!“ – taip namais tapusį Leytoną, gausiai emigrantais apgyventą rajoną rytų Londone, vadina Cicinaitis. Sako, kas antras praeivis gatvėje čia lenkas arba lietuvis. O vietinėse parduotuvėse, kirpyklose ir kitose viešose įstaigose nesunkiai susikalbėsite viena šių kalbų.
Leytonas ne kokia skylė. Jis, kad ir miesto pakraštyje, visai šalia tos vietos, kur prieš dvejus metus vyko Olimpinės žaidynės, greta – didžiausias Europoje prekybos centras „Westfield“. Gatvelėse pilna kotedžų, vietinių nuo seno vadinamų darbininkų namais (nes jiems buvo pastatyti).
Viename tokių pastarąjį pusmetį gyvena ir Mantas. Turi savo „du metrai ant dviejų“ kambarėlį su spinta, komoda, lova ir milžinišku televizoriumi. Tiesą sakant, visi keturi tame kotedže gyvenantys tautiečiai turi po tokį patį plokščiaekranį televizorių. Ir visi už papildomą mokestį pasijungę lietuvišką televiziją, kad neatsiliktų nuo mūsų šalies gyvenimo ritmo. „Aš dar ir „Playstation“ kompiuterį turiu. Jeigu „Kakadu“ ar „Farų“ nerodo, įsijungiu palošti“, – privalumais dalijasi mūsų herojus.
PIRMAS NETIKĖTUMAS – GIMDYMAS
Cicinaitis planavo, kad interviu bus solidus. Bet tame pačiame kotedže gyvenančio santechniko Mindaugo jorkšyriukė Čika nesusilaikė. Vos užėjome pasikalbėti, kalytė nutarė atsivesti šuniukų.
– O mai gad! O mai gad! Gimdo, ji gimdo! Kažkokie skysčiai eina..! – isteriškai klykdama į virtuvę, kurioje sėdėjome, įlėkė Sandra, dar viena gyventoja.
– Skambink Vyckai, jo kalė jau pagimdė, žinos, ką daryti, – patarinėjo Mantas.
– Vycka sako reikia kirpt virkštelę! Atnešk manikiūro rinkinį, duok kokias nors žirkles, kirpsiu, – profesionaliai laikėsi Sandra.
– Atsargiai, neįkirpk šuniukui! Kirpk, davai! – trumpam atitrūkęs nuo interviu, komandavo Mantas.
– Vycka, ar girdi, išlindo vienas. Bet nejuda! Vycka!!! Pajudėjo, kerpu čia kažką, – telefonu bičiuliui komentavo Sandra.
– Minde, Minde, Čika gimdo! Dar tik vienas. Dar gimdys, atrodo, bet kol kas turim tik vieną. Ką? Ko tu nerviniesi, bus dar vienas arba du, užsidirbsi, viskas gerai, – kitu telefonu Mantas ramino kalytės šeimininką, kuris naujagimius suplanavo brangiai parduoti.
UŽTEKS VARGT, METAS ŠVĘST
Palikę Sandrą priiminėti gimdymo, toliau sėdome kalbėtis.
(Dažnai pas jus tokie dalykai nutinka?) „Gimdo pirmą kartą, nes tik dabar Mindė tą versliuką sugalvojo… Eik tu sau kokios čia šunų kainos, pelno bus nemažai, jeigu bent trys gims. (Su tiek daug žmonių turbūt sunku gyventi?) Kad mes beveik niekada nesusitinkam. Visi dirbame pamainomis, tai vieni namuose, tai kiti. Prie vonios arba viryklės niekada nebūna eilės. (Pastebėjau, kad labai tvarkingai gyvenate.) Sandra dažniausiai sutvarko, viskas net blizga. O ką jai daugiau veikti? Bernas išlaiko, ji pas mus ponia, nieko nedirba. (Audringų baliukų nekeliate?) Kartą per mėnesį būtinai! Londone lietuviai pasidalijo į kelias grupes, yra visai prastos reputacijos, ir mūsų draugai – tikrai faini, gyvenime šio to pasiekę žmonės, visi labai sunkiai skynėmės čia kelią, kad uždirbtume tuos pinigus. Tai dabar, kai jau pavyko, kartais leidžiame sau atšvęsti. Namie pradedame, tada persikeliame į lietuviškus klubus. (Kodėl į lietuviškus?) Nes ten senų gerų Džordanos ir Ryčio dainų pagroja, rusiškų šlagerių, jeigu kam patinka.“
DURININKAS GERIAU UŽ SARGĄ!
(Tai papasakok, dėl kokio ten sargo įsižeidei?) „Galbūt prieš ketverius metus, kai tik atvažiavau, nebūčiau supykęs taip pavadintas. Bet tik ne dabar. Jau esu šio to pasiekęs ir noriu, kad apie tai sužinotų visi, manimi netikėję. Nes tikrai netrūko kritikuojančių, kai pasakiau, kad emigruosiu. (Gal žinai kodėl?) Turbūt dėl juodų darbų, kuriems daug kas ryžtasi. O kaip kitaip gyventi? Lietuvoje už centus? Nenoriu! Pradėjau ir aš nuo fabrikų, stovėjau prie pakavimo linijos, prekes į dėžutes kroviau. Darbas nereikalaujantis proto, bet tikrai daug fizinių jėgų ir ištvermės. Silpnesni tiesiog nualpsta. Po to pavyko pasiekti daugiau: buvau padavėju ir barmenu. Ir net tuo, kuris viešbučiuose mini barus pripildo naujais buteliukais. Nieko sunkaus, o atlyginimas didesnis už minimumą. (Tai dabar tu visai ne sargas?) Aišku, kad ne! Esu konsjeržas, lietuviškai gal durininkas ar panašiai. Dirbu privačiuose labai prabangiuose apartamentuose pačiame Londone centre. Čia gyvena vien elitas, nes būsto kainos siekia milijonus svarų“(…)
Kaip Mantas gavo darbą, kurio alga – didesnė nei Lietuvos Prezidentės, kokia Lietuvos scenos diva Londone jį ruošia žvaigždės karjerai ir ar jo širdis užimta skaityk naujausioje „Panelėje“!
