Roberta Vilkaitė jau penkiolikos metų pastojo nuo penkeriais metais vyresnio bedarbio blogiuko Mišos. Tai istorija, kurią daugelis (tarp jų ir pati Roberta) norėtų pamiršti ir užkasti juodžiausiuose savo gyvenimo archyvuose. Tačiau herojė sutiko ja pasidalinti vien dėl to, kad nuo blogybių apsaugotų kitas turtuolių dukras. Žemai tau lenkiamės, Roberta.
Būdama keturiolikos Roberta Vilkaitė turėjo išsipūtusią piniginę ir galėjo sau leisti viską, apie ką svajojo: pirkti madingiausius drabužius, kosmetiką ir parfumeriją, keliauti, pietauti prabangiuose restoranuose… Bet turtingų verslininkų dukra ėmė trintis gatvėse, metė mokyklą, netyčia pastojo – ir čia tik žiedeliai…
Dažnai yra sakoma, kad laimė – ne piniguose. Tačiau daugelis tik numoja ranka ir burba, kad taip šneka tie, kurie niekada neperskaičiuoja gautos grąžos parduotuvėje ir tiesiog nėra pajutę nepritekliaus. Šį kartą „Panelės” žurnalistas Orijus pakalbino merginą, kuriai pinigai kaip tik ir atnešė bėdą bei užtraukė nepamatuojamą gėdą! Šlamantieji ir nerūpestingas gyvenimas taip apsuko galvą, kad „jūra iki kelių” tapo graudžių ašarų balute.
18 grožio patarimų, kuriuos turi žinoti kiekviena
Tėvai piktinasi 13-mete mados ikona(FOTO)
60 filmų, kuriuos privalo pamatyti kiekviena mergina(VIDEO)
ŠEIMOS GĖDA
„Turtingi žmonės turi griežčiau auklėti savo vaikus! Nes mes esame rizikos zonoje, per daug gauname, todėl padarome nesąmonių“, – auklėjamuoju, mamoms būdingu tonu sako Roberta Vilkaitė. Kas jau kas, bet ši rudaplaukė vilnietė tikrai žino, ką kalba. Nes pati tiek visko patyrė, kad į kelis filmus jos nuotykiai ir nuklydimai netilptų.
Jai dar tik dvidešimt, o dukrai Adrijanai jau – penkeri. Dukra tuoj eis į mokyklą, o jaunoji mama tik pernai vasarą ją baigė.
„Lietuvoje labai daug panų, kurios eina klystkeliais. Jeigu jos neklauso savo šeimos, tegul paskaito šitą straipsnį ir atsipeikėja. Kai pati į savo bėdas klimpau, niekas apie panašius dalykus nerašė, o to labai reikėjo“, – apsisprendimą paviešinti savo istoriją aiškina Roberta.
Prieš pakviesdama „Panelę“ į savo namus, ji gavo tėvų leidimą. „Daug metų buvau šeimos gėda, daug kas iš pažįstamų net nežinojo, kas pas mus vyksta.“
ELITINIAI KAIMYNAI
Robertos tėvų apartamentai – prestižiniame Vilniaus Antakalnio rajone, prestižinėje vietoje (atokiau nuo judrių gatvių, šalia miško), su prestižiniais kaimynais. Tame pačiame name įsikūrė Lietuvos mados guru tituluojamas Juozas Statkevičius ir pramogų pasaulyje pagarsėjęs verslininkas Marius Gelažnikas.
Šį namą, kuriame dabar verda elito gyvenimas, pastatė Robertos patėvio nekilnojamojo turto bendrovė. Tad nieko keisto, kad šeimininkas savo šeimai parinko ištaigingiausius apartamentus per du aukštus. Prabangiai įrengti, stilingais baldais apstatyti, tik vienas dalykas mus nustebino – tėvai nuo vaikų savo kambario duris rimta spyna saugo. Jeigu tėvų nėra namie, spyna visada pakabinta. Kodėl? Paaiškinimą vėliau rasite straipsnyje.
PASAULIO VALDOVĖ
„Septintoje klasėje, kai buvau dar tik keturiolikos metų, elgiausi lyg pasaulio valdovė, galėjau sau leisti bet ką!“ – sako Roberta. Jeigu kitam paaugliui penkiasdešimt litų primena lobį, tai šiai merginai net ir šimtinė nieko nereikšdavo. „Dažniausiai smulkioms išlaidoms gaudavau nuo kelių šimtų iki tūkstančio litų. Kur juos išleisti, o ko nepirkti, man niekas neaiškino, galėjau elgtis taip, kaip pačiai šaudavo į galvą. (Jeigu viską ištaškydavai?) Duodavo dar! Tiesiog pasakydavau, kad reikia, nes naujus džinsus pirksiu arba į kiną eisiu.“
Jos drabužius visada puošdavo žymiausi prekiniai ženklai, kvepėdavo tarsi tik ką grįžusi iš Paryžiaus parfumerių, betgi labiausiai aplinkinius stebino mobiliaisiais telefonais. Beveik kiekvieną mėnesį rinkoje atsirasdavo vis mandresnis, spalvotesnis, su daugiau funkcijų. Merginai mirtinai jų reikėjo! O kaip be penkių megapikselių kameros paskambinsi draugei?
BAIMĖ DĖL GYVYBĖS
(Kodėl mama ir patėvis tave taip lepino?) „Manau, kad tai dėl ligos. Vaikystėje sirgau sunkia inkstų vėžio forma. Jeigu ne milžiniškos medikų pastangos, gali būti, kad būčiau neišgyvenusi. Gydymas truko labai ilgai, net pašalino vieną inkstą…
Natūralu, kad tokioje sunkioje situacijoje tėvai nori vaikui duoti tai, kas geriausia. Jaučiausi tokia truputį sudievinta, nes viską leisdavo daryti. Juk kiekviena diena galėjo būti paskutinė. Po to, kai pasveikau, jų elgesys nepasikeitė, toliau lepino. Kol buvau mažesnė, to nesureikšminau ir nepastebėjau, kad kiti vaikai, pavyzdžiui, mano trejais metais jaunesnė sesė, auklėjami daug griežčiau. Bet paauglystėje atsirado kaprizai, ėmiau naudotis padėtimi, tarsi tai būtų natūralu.“
NEVALDOMOS PATYČIOS
Robertos gyvenime vienintelis neprabangus dalykas buvo paprasta vidurinė mokykla. Nors visai šalia namų veikia privati, bet tėvai nusprendė, kad geriau mylimą dukrelę gyvenimui paruoš valstybinė, kur bent mokytojai jos nelepins.
(Savo turtais išsiskyrei iš aplinkinių vaikų?) „Tai, kad rengiuosi prabangiai ir leidžiu sau bufete pirkti viską, ko užsimanau, pastebėjo ir mokytojai, ir mokiniais. Bet gyvename ne Amerikoje, kur turtai žmogui užtikrina statusą. Pas mus, deja, jaunimas yra itin pavydus, todėl daug kas ėmė manęs šalintis, vadinti poniute. Nereagavau tol, kol kažkas iš draugių visiems paskleidė, kad esu be vieno inksto. Tada mano vardą mokykloje pamiršo, tyčiodamiesi pradėjo vadinti „beinkste“. Sunku suprasti niekada sunkiai nesirgusiems, bet šita pravardė ir tos patyčios palietė jautriausią mano vietą…“
UŽUOVĖJA PAS GATVINIUS
„Dėl tokios bjaurios atmosferos pradėjau bėgti iš pamokų, visiškai nustojau bendrauti su bendraklasiais. Iš to pykčio, kad nepritampu, susidėjau su liūdnai pagarsėjusia Antakalnio gatvinių chebra. (Kas tai?) Rajono gale, šalia buvusio prezidento Rolando Pakso namo, yra Vaikų namai, didžioji chebros dalis iš ten. Kiti – pamokų lankyti nenorintys arba tiesiog pašalinti iš mokyklų jaunuoliai. Pavadinau gatvinių chebra, nes visą laiką, nuo ryto iki vakaro, trainiodavosi kur papuola, be jokio tikslo. Pavyzdžiui, porą valandų sėdėdavo ant suoliuko, rūkydavo. Po to eidavo į kokį nors rūsį gerti. Kaip bomžai.
(Tu visai ne jų stiliaus – turtinga… Ar ne sunku buvo susidraugauti?) Manau, kad būtent dėl pinigų jiems patikau – galėjau nupirkti viską, ko tik jie paprašydavo. (Tau jie atrodė „kieti“?) Jautėmės laisvi, galintys gyventi pagal savo taisykles, niekas mūsų nereguliavo. Tuo metu kalbėjome, kad esame per greitai subrendę, protingesni už tuos, kurie mokosi. Be to, priklausymas chebrai reiškė saugumą, niekas mūsų negalėjo pravardžiuoti, o jeigu kas drįsdavo – rizikavo gauti į galvą. Tuo metu man užaugo tokie sparnai, kad septintoje klasėje nusprendžiau mesti mokyklą.“
NEVYKĘS, BET PATRAUKLUS
Toje chebroje Roberta sutiko jį… Toli gražu ne svajonių princą – be balto žirgo, be pinigų… Tokį didele laime nekvepėjusį. Bet įsimylėjo.
„Michailas, kurį visi vadino Miša, buvo penkeriais metais vyresnis, išmestas iš mokyklos, bedarbis. Visai nepanašus į tuos gražuoliukus iš žurnalų puslapių. Tiesiog jų priešingybė. Tačiau dėl nepaaiškinamų priežasčių tokie niekam tikę bernai merginas traukia.
Jis tą jautė, todėl labai savimi pasitikėjo, vaidino nepasiekiamą. Kai pagaliau ėmė rodyti man dėmesį – akimirksniu apsvaigau nuo meilės. Kad galėčiau su juo leisti naktis pas mūsų draugę Trakų Vokėje, bėgdavau iš namų, kartais negrįždavau net kelias paras. Per vieną tokį pabėgimą pastojau. (Kiek metų tau buvo?) Čia kažkur po pusės metų visų šitų linksmybių, tai penkiolika. (Oho!) Patikėk, kaip man pačiai „oho“ buvo… Šį faktą sužinojau tik kažkur trečią mėnesį.“
Interviu tęsinį apie tai, kaip Roberta po gimdymo tūsinosi toliau, kur dingo jos mylimasis ir kaip gyvena dabar, skaityk balandžio „ [-[7]-] .
