Žinomų žmonių gyvenimai dažnai apipinti intrigomis, netikrais draugais, naudos ieškojimais… Išlikti savimi užkluptam šlovės labai sunku. Sausio numerio viršelį, kaip ir praėjusiais metais, puošia dainininkė Monika Linkytė (24). Per praėjusius mėnesius jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, pasikeitė ne tik šalis, kurioje ji gyvena, bet ir supratimas, kokiu žmogumi ji iš tikrųjų nori būti.
Prieš metus pirmą kartą „Panelės“ viršeliui pozavusi Monika dar džiaugėsi neišblėsusiu „Eurovizijos“ dėmesiu, kalbėjo apie talentingus ir garsius savo draugus, nekantraudama laukė artėjančių M.A.M.A. apdovanojimų. Tą vakarą namo ji parsivežė net tris statulėles, o kartu – parą verkimo, savaites nesibaigiančios sumaišties, sudėtingų sprendimų ir už viską skaudesnę dar visai neseniai artimais vadintų žmonių išdavystę.
Nors aš brendau, vadybininko požiūris į mane, kaip į tą pačią jauną merginą be nuomonės, niekur nedingo.
Tada Monika suprato: toliau taip gyventi nebegalės: „Prieš metus buvau įtikėjusi, kad Lietuvos popkultūroje – vien draugiškumas, nuoširdumas ir palaikymas. O kaip kitaip – po „Eurovizijos“ aplankė sėkmė, aplink atsirado daug bendrauti norinčių kolegų, kvietimų į renginius, vakarėlius, o ten – dar daugiau „draugų“… Toks gaivališkas ratas, į kurį buvau neblogai įsisukusi. Vakarėliuose niekas nenori gadintis nuotaikos, todėl aplink – tik šypsenos ir mieli žodžiai. Negali atskirti, kada tau sako komplimentą, o kada tiesiog palaiko pokalbį. Man tas laikas buvo savotiška antroji paauglystė.“
Monika nuolat girdėjo, jog klausytojams neįdomūs nuoširdūs ir jautrūs žmonės. Esą jie nori skandalų, dramos ir seksualių dainininkių. Kas po tokių įtikinėjimų nepradėtų galvoti, kad tikrai reikia keistis? Monika paskendo apmąstymuose: „Sėdėjau kaip koks sumišęs žvėris.“
Po ilgų svarstymų ir dvejonių, Monika priėmė visam pramogų pasauliui nuostabą sukėlusį sprendimą – atsiskyrė nuo vieno įtakingiausių vadybininkų Martyno Tylos. Netrukus pradėjo sklisti kalbos, kad atlikėjos solinei karjerai – galas.
Mergina prisipažįsta, kad tai buvo vienas sudėtingiausių etapų jos gyvenime: „Su Martynu buvo sunku keisti mūsų santykį: kai pradėjau su juo dirbti, buvau jaunas, dar nelabai savyje susigaudantis žmogus, jautriai reaguodavęs į aplinkinių komentarus. Net savo nuomonės neturėjau, norėjau tik dainuoti, o ką – neįsivaizdavau. Savo kurtų dainų neturėjau, dainuodavau koverius, na, bet kiek gali juos dainuoti? Ir nors aš brendau, vadybininko požiūris į mane, kaip į tą pačią jauną merginą be nuomonės, niekur nedingo.“
Ši situacija privedė prie to, jog Monika pirmą kartą kreipėsi Dievo pagalbos: „Manau, kad tai įvyko ir dėl Ievos (Ieva Krivickaitė – socialinių akcijų iniciatorė ir gera Monikos draugė, red. past.) atsiradimo mano gyvenime. Su Ieva susipažinom po „Eurovizijos“, kai ji mane ir Vaidą pakvietė aplankyti onkologinėmis ligomis sergančių vaikų. Tada jai buvo 17. Pamenu, žiūrėjau į ją ir nesuvokiau, kaip tokio amžiaus žmogus gali būti toks išmintingas. Pokalbiai su ja padėjo man suvokti, kaip nusiraminti.“
Apie kitokios muzikos paieškas, meilę ir sugrįžusį tikėjimą skaityk prekyboje jau pasirodžiusioje sausio PANELĖJE! Daugiau apie naują numerį skaityk ČIA.
