Etiketas – tai subtilūs ir elegantiški žabangai, kuriuose pražuvo ne viena žvaigždutė. Mūsų darbas ir pareiga – apsaugoti tave nuo tų spąstų. Jie tokie dailučiai ir lengvučiai, kad ne viena pradedančioji ledi ten palieka savo krištolinės kurpaitės kulniuką, o ypač prisėdusi prie stalo per didžiąsias metų šventes.
Iš tiesų etiketas – tai ne kas kita, kaip elgesio taisyklių visuma, ir jų nebūtina studijuoti mintinai: apčiuopusi bendrą elgesio tendenciją, lengvai manevruosi ne tik kviestinėse prabangiose vakarienėse, bet ir pirmą kartą pietaudama pas Jo tėvus.
Etiketo ABC toli gražu nesibaigia taisykle, kaip tinkamai laikyti šakutę, – čia svarbu viskas: nuo drabužio iki tiesios nugaros. Bet apie viską – nuo pradžių.
Drabužių etiketas
Drabužių etiketą visuomet pasufleruos kvietimas. Aprangos kodas toli gražu nėra tavo priešas, tai – nuostabus dalykas, ir jis sukurtas tam, kad visi svečiai jaustųsi patogiai. Be to, aprangos kodas padeda išvengti persipuošimo ar nugrybavimo (taip pasitaiko tiems, kurie nemoka ar tiesiog nenori skaityti, kas parašyta kvietime…).
Taigi pagrindinė drabužių etiketo taisyklė – paisyti kvietimo ir aprangos kodo.
Jeigu kvietime aprangos kodas nenurodytas, tačiau parašytas renginio pobūdis (furšetas, vakarienė restorane ar pan.), neprašausi pasirinkusi kokteilinę aprangą. Reikėtų pasikartoti kelias pagrindines taisykles:
1. Jeigu prie suknelės derini batelius atvira nosimi, jokiu būdu nedėvėk pėdkelnių;
2. Jeigu renginys vyksta šaltuoju metų laiku, turi kelias galimybes: nuvykus pasikeisti batus, persirengti arba elgtis kaip Holivudo žvaigždė ir keliauti nuogomis, kosmetinėmis priemonėmis tinkamai paruoštomis kojomis.
Sutinkame, kad Lietuvoje tai vis dar skamba beprotiškai (tačiau skoningai), bet, jeigu nusišypsos laimė dalyvauti prabangiame renginyje Paryžiuje (ar kitame Europos ar pasaulio didmiestyje), nepasidaryk gėdos nailoninėmis įdegusio kūno spalvos efekto pėdkelnėmis, įelektrinančiomis suknelę.
Pagrindinės princesiško valgymo taisyklės:
• Nesugalvok servetėlės rištis po kaklu. Tai palik Elui Bandžiui ar Hogvartso miško sargui Hagridui.
• Pavalgiusi šluostydama lūpas atsimink šventąją trejybę, kurią turi išsaugoti: lūpų odą, makiažą ir servetėlę. Tad lūpų smarkiai netrink, tiesiog švelniai patapšnok servetėle.
• Nesilenk prie lėkštės, sėdėk tiesiai. Valgydama sriubą jokiu būdu nesukinėk lėkštės gaudydama paskutinius lašus.
• Norėdama ką nors paimti nuo stalo, netiesk rankos per kaimyno ar net kelių kaimynų lėkštes, neprašyk kitų paduoti, jei arti yra padavėjas.
• Sėdėdama prie stalo neatsuk nugaros kaimynui, dar blogiau – per jį nešnekėk su kitu asmeniu.
• Valgydama duoną ją laužk po gabaliuką, tu – ne pelė, tad nekąsk iš visos riekės. Sviestas taip pat tepamas ant kiekvieno kąsnelio atskirai.
• Jei netyčia iškrenta šakutė ar peilis, nesumanyk nerti po stalu ir keturiomis ieškoti. Neatkreipdama kitų svečių dėmesio paprašyk padavėjo ar vakaro šeimininkų kito įrankio.
• Jei netyčia sudaužei taurę, mandagiai atsiprašyk, tačiau nepulk atgailauti, dar blogiau – nepradėk siūlyti nupirkti kitą tokią pačią ar DAR GRAŽESNĘ…
Neprincesiškiausias elgesys prie stalo:
• Nagų kramtymas. Tikime, kad to nedarai, bet, net jei nulūžo nagas ir jo gabalas kabo tau ant piršto, nesusigundyk šio reikalo tvarkyti prie stalo. Geriau atsiprašyk ir pasišalink iki damų kambario.
• Čepsėjimas. Komentarų nereikia.
• Nosies krapštymas. Apskritai nosies neliesk. Jeigu vargina sloga, reikėtų atsiprašyti ir duoklę nosinei atiduoti tualete.
• Kuždėjimasis su kaimynu ar šnabždėjimas ranka prisidengus burną. Taip daro tik liežuvautojos iš neskoningų filmų.
• Kramtomosios gumos kramtymas.
• Kalbėjimas mobiliuoju telefonu (tik kraštutiniu atveju).
• Šukavimasis.
Pagrindines taisykles, kaip elgtis ir ką apsirengti kviestinių vakarienių, sėdimų renginių ar stovimų furšetų metu, rasti gruodžio numerio PANELĖJE!
