18-metė Milda – iš mažo miestelio į Vilnių studijuoti lietuvių kalbos atvykusi pirmakursė. Mokslo metų pradžia jai buvo tikras košmaras: naujo miesto ji visiškai nepažinojo, draugų čia neturėjo (tik antros eilės pusseserę, kuri yra manekenė ir fotosesijose dalyvauja dažniau nei eina į paskaitas), atrodė, kad net nemoka kalbėti taip, kaip tikri vilniečiai, nes aplinkiniai dažnai pajuokdavo jos tarmę.
Tačiau po truputį Milda prisitaiko prie naujo miesto, vis rečiau savaitgaliais traukiniu darda guostis mamai, o pašėlusios ir, kaip sako jos močiutė, iš kelio vedančios jos kambariokės Skaistė ir Neringa moko tylenę Mildą džiaugtis nerūpestingu gyvenimu ir nepasakoti mamai, kai koks nors vaikinas ją užkalbina bibliotekoje. Ji netgi ruošiasi nusidažyti plaukus. Mamai, aišku, kad nesakys…
Tačiau Milda vis dažniau supranta, kad kurie dalykai, kurie kitoms merginoms – savaime suprantami, jai yra visiškai svetimi. Milda pasakoja, kaip ji vos ne kasdien būna priblokšta kitų merginų sumanumo ir net intymiausių dalykų nusimanymo.
Valentino dienos niekada nelaukiu. Nesu turėjusi vaikino, o ši diena tik dar kartą primena, kokia esu vieniša. Tačiau šįmet per ją liūdėti neteko: kambariokė Skaistė sugalvojo, kad ta proga privalome parodyti meilę sau, todėl keisimės mažomis mergaitiškomis dovanomis, pasigaminsime skanią vakarienę ir žiūrėsime romantiškus filmus savo kambaryje. Burtai man lėmė pirkti dovaną Neringai, nupirkau jai plytelę mėgstamiausio jos šokolado ir rožines kojines su širdelėmis, nes man jos labai gražios. Tikiuosi, patiks ir jai.
Valentino dieną apsikeitėme dovanomis, man Skaistė padovanojo įmantrų skustuvą. Prisipažinsiu, tokio dar nebuvau naudojusi. Apskritai skusdavau tik kojas ir tik vasarą, tačiau po to, kai kambariokės pradėjo laidyti man užuominas ir dėl plaukelių kitose kūno vietose, nusprendžiau imtis jų šalinimo. Kitą rytą nuėjau į vonią ir atlikau skutimo procedūrą „ten“. Na, ką galiu pasakyti, nieko ypatingo, tačiau visas „ypatingumas“ prasidėjo vakare.
Pajutau odos perštėjimą, niežėjimą, o nuėjusi į tualetą pamačiau, kad „ten“ išberta. Kambariokėms nieko nesakiau, nes buvo gėda, kad kažką nemokšiško vėl būsiu padariusi. Atrodė, kad kiekvieną žingsnį žengus ir kelnaičių medžiagai palietus odą rėksiu iš skausmo. Atsiminiau, kad kuprinėje turėjau orui laidžių įklotų mėginį, lankstinuke rašė, kad jie švelnūs ir tinka jautriai odai. Ką gi, mano oda tikrai tapo itin jautri, nusprendžiau išbandyti. Ir ką jūs manot – tikrai padėjo, bent jau galėjau judėti, nebejutau tokio didelio perštėjimo. Reikės tų įklotų nusipirkti, maža kas…
Daugiau tylenės Mildos nuotykių – jau greitai portale panele.lt!
