1994 balandžio 5-ąją dieną pasaulis neteko vieno iš fenomenaliausių ir keisčiausių modernaus roko atlikėjų – Kurto Cobaino. Tai persona, kurios jaunajai auditorijai pristatinėti nė nereikia.
Nesvarbu, ar „Nirvana“ įeina į jūsų „iPod“ turinį, ar ne, tokias legendines dainas, kaip „Smells like teen spirit”, „Polly”, „Rape me” tikrai esate girdėję.
Žinia apie Kurto mirtį sukėlė stulbinantį rezonansą: 65 abejotinos psichinės būklės žmonės nusižudė iš solidarumo savo dievaičiui, tūkstančiai dar šiandien kaltina jį bailumu ir grunge muzikos pražudymu, treti – vadina narkomanu ir prastu tėvu…
Cobainas paliko atsisveikinimo laišką visiems jį žinantiems žmonėms. Jame jis išpažino savo dėkingumą gerbėjams ir draugams, tačiau prisipažino, kad nebegali daugiau meluoti jiems, kurdamas muziką, kuri jo paties neįkvėpia. Kurtas negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jo muzika daro blogą įtaką jaunimui… Ne kartą jis minėjo, kad jam skaudžiausia, jog jo muzikos klausydamas jaunimas nusikalsta, vartoja narkotikus ir alkoholį…
Kelias valandas patyrinėjęs Kurto laiško žmonijai hieroglifus, štai, ką sugebėjau iššifruoti:
„Boddah’ai,
kalbu iš patyrusio mulkio pozicijos, kuriam akivaizdžiai daug labiau tiktų kastruoto, infantilaus verkšlentojo rolė. Šis laiškas turėtų būti lengvai suprantamas.
Visi per šitiek laiko mano perteikti punk rock 101 įspėjimai buvo teisingi. Aš susipažinau su jūsų visuomenės nepriklausomybe ir idėjomis…
Aš nebejaučiu malonumo klausyti, o taip pat ir kurti muziką, skaityti ir rašyti, jau labai ilgą laiką. Negaliu surasti žodžių, kuriais išreikščiau kaltę, kurią dėl to jaučiu.
Pavyzdžiui, kai mes esame užkulisuose, šviesos išsijungia ir aš išgirstu maniakišką minios riaumojimą, tai manęs neveikia taip, kaip paveikdavo Fredį Merkurį, jis tuo mėgavosi. Jis mėgavosi minios meile ir garbinimu. Šiuo jo sugebėjimu aš absoliučiai žaviuosi ir jo nuoširdžiai pavydžiu.
Faktas tas, kad aš nebegaliu jūsų apgaudinėti, nei vieno iš jūsų. Tai paprasčiausiai nėra sąžininga nei mano, nei jūsų atžvilgiu. Mulkinti žmones apsimetinėjant, kad man labai gera ir linksma yra baisus nusikaltimas.
Kartais jaučiuos taip, lyg kiekvienas koncertas tai darbas – lipimas ant scenos – lyg prisistatymas, kad aš atėjau, o lipimas nuo jos – ilgai laukta darbo pabaiga.
Aš padariau viską, kas mano galioje, bandydamas prisiversti save visa tai vertinti ( ir aš tą darau, Dieve, patikėk manim aš stengiuos, bet to negana). Aš džiaugiuosi tuo, kad aš, tiksliau mes, linksminome tokią galybę žmonių. Matyt, esu vienas iš tų narcizų, kurie pradeda vertinti dalykus, kai jie dingsta. Pernelyg jautrus… Visgi man reikia sąstingio ir bejausmybės, kad galėčiau susigražinti tą entuziazmą, kurį jausdavau, kai buvau mažas vaikas.
Per pastaruosius tris mūsų turus aš buvau daug labiau visų vertinamas ir bandomas suprasti– pradedant tais žmonėmis, kuriuos pažįstu asmeniškai, baigiant mūsų muzikos fanais. Bet aš vis tiek niekaip nesugebu nugalėti susierzinimo, kaltės ir nusivylimo jausmo, kurį visiems jaučiu.
Kiekviename iš mūsų yra gėrio ir man kartais atrodo, kad aš per daug myliu žmones, tiek daug, kad tai mane velniškai liūdina. Liūdnas mažasis, jautrusis, nieko nevertinantis, Pisces, žmogus Jėzus. Kodėl tau tuo tiesiog nesimėgavus? Aš nežinau!
Aš turiu deivę žmoną, kuri kone prakaituoja ambicijomis ir užuojauta, ir dukrą, kuri man per daug primena mane, tokį koks aš buvau anksčiau – kupiną meilės ir džiaugsmo.
Ji bučiuoja kiekvieną žmogų, kurįi sutinka, nes visi yra geri ir niekas jai nepadarys nieko bloga. Tai mane nesuvokiamai gąsdina. Aš negalėčiau susitaikyti su mintimi, kad Frances pasidarys apgailėtina, save žlugdančia mirties išpažinėja, kokiu aš tapau.
Viskas buvo gerai, tikrai gerai ir aš dėl to periodo esu dėkingas, bet nuo septynerių metų aš pradėjau jausti neapsakomą neapykantą visiems žmonėms. Tik dėl to, kad jiems tarpusavio sutarimas, bendri išgyvenimai ir užuojauta atrodo taip lengvai pasiekiami.
Manau, tai tik dėl to, kad aš per daug myliu žmones ir jaučiu jiems neapsakomą gailestį.
Iš visų savo degančio ir šleikštulį keliančio skrandžio gelmių, dėkoju jums visiems už laiškus ir rūpestį. Aš per daug nepastovus, paniuręs vaikas! Nebejaučiu aistros. Ttaigi prisiminkite, kad geriau sudegti, negu tiesiog pranykti.
Taika, meilė, užuojauta,
Kurtas Cobainas
Frances ir Courtney, aš būsiu jūsų pakaitalas.
Prašau stenkis gyventi toliau, Courtney, dėl Frances.
Nes jos gyvenimas bus daug laimingesnis be manęs.
Aš tave myliu, aš tave myliu!“
Kurto Cobaino antrieji metai Vilniuje
Matyt, nieko nenustebins faktas, kad balandžio penktoji yra gedulo šventė „Nirvanos“ fanų gretose. Prie šitos roko mylėtojų tragedijos minėjimo Vilnius prisijungia antrus metus.
Taigi, metę klūpoti prie Kurto plakatų, Vilniaus nirvanistai pagaliau vėl gavo progą pasiklausyti “Nirvanos” gyvai – balandžio 5-tąją klube „New Style“ buvo minimos Cobaino keturioliktosios mirties metines.
„2008 metų kosminė „Nirvana” susidėjo iš Vilniaus grunge scenai gerai žinomų „Moondust” kolaboravusių su „I.R” vokalistu Germanu Skoriu.
Koncerte keliomis dainomis taip pat buvo pagerbtas ir grupės „Alice in Chains” lyderis Layne’as Staley’as, kurio oficiali mirties data yra tokia pati kaip ir K. Cobaino.
Renginio vieta kvepėjo šiurkščių grunge rifų iškankinto Sietlo rūsiu ir vienu momentu, labai pasistengęs, aš tikrai pagalvojau esąs išsvajotajame „Nirvanos“ koncerte, prieš kokių šešiolika metų.
Deja, mano vaizduotė ne tokia laki… Po kelių sekundžių, vokalistui tik pradėjus dainuoti „Serve The Servants”, pajutau bendrumą su Kurtu, Sietlo nuotaiką, bet, kaip bebūtų gaila, ant manęs užkrito girtas mažametis…
Susikaupimas dingo ir aš didžiąją dalį laiko praleidau ieškodamas to vaiko, kad galėčiau bent į akis piktai pažiūrėti ir sugėdinti. Juk ne to čia susirinkom…
Sunku pasakyti, kas geriau, ar sėdėti namie, žibinat žvakute už Cobainą, ar klausyti sąlyginių vokalinių sugebėjimų vaikinuko, kad būtų atkurtas autentiškas „Nirvanos” skambesys.
Visgi kaklą skauda padoriai, o pėdos ištrauktos iš batų irgi neatrodė labai gerai – tai ženklai įrodantys, kad vakarėlis buvo geras.
Vilniaus neogrunge grupės gavo progą be kritikos, kad kopijuoja „Nirvaną“ pagroti kelis jos „gabalus“, o absoliučiai nepilnametiškas, gerai įkaušęs jaunasis grunge frontas, tik išgirdęs pirmus „You know you’re right” priedainio akordus puolė į „pogo“ sūkurį. Visi laimingi, visi patenkinti…
Paminėjom Kurtą.
