Sergejus Bokovas. Maskva. Break dance ir b-boy gyvenimo ritmas. Nors Rusijoje tvyro antivakarietiškos nuotaikos, Amerikos gatvės ritmas nesvetimas ir rusams. Sergejus Bokovas šoka akrobatinį agresyvųjį hiphopą.
Po jo pasirodymo hiphopo renginiuose kyla muštynės.
„Atrodo, man sušokus, didžioji dalis žmonių suprato, koks išties yra break dance“, – užsimaukšlinęs savo beisbolo kepuraitę po pasirodymo pasakė 23-ejų metų Bokovas.
„Šokdamas aš užsidirbu pinigų, šokdamas aš atsipalaiduoju. Tai tikrai mano gyvenimas“, – pasakojo 23-ejų metų Abdulas Asanovas, šokio komandos „Mafia 13“ narys.
Septintame dešimtmetyje Bronkse (Niujorko kvartalas) atsiradus breikui, šokio revoliucija nuvilnijo per visą pasaulį nuo Pietų Korėjos iki Vokietijos. Breikas neatsiejamas nuo pasirodymų ir varžybų gatvėje (vienas didžiausių b-boyjų renginių – tai „Metų kova“, kuri vyksta Vokietijoje, Braunšveige), hiphopo muzikos ir aprangos stiliaus.
Vis dėlto breikas Rusijoje yra kitoks. Aistringi break dance šokėjai yra tarsi tarp dviejų ugnių: jaunosios kartos trokšta naujovių, tačiau vakarietišką kultūrą neigia oficiali valdžia.
„Mes esame laisvi žmonės, mes esame laisvo stiliaus ir galime bendrauti su ispanais, vokiečiais ar amerikiečiais“, – pasakojo jis. „Politiai reikalai mums visiškai nedaro įtakos“, – teigė „Mafija 13“ narys.
Sudėtinga Rusijos ir Vakarų valstybių bičiulystė tęsiasi šimtmečius. Markas Šteinbergas, Rusijos istorijos profesorius ir žurnalo „Slavic Review“ redaktorius, priminė įdomų faktą: Petras Didysis rengdavo prabangius vakarus, kuriuose caro dvariškiai buvo verčiami rengtis pagal Prancūzijos mados tendencijas.
„Break dance mada nėra tas pats, bet mintis panaši: mes galime adaptuoti viską, kas egzistuoja Vakarų pasaulyje, mes galime įdėti dalį savęs,“ – teigė profesorius Šteinbergas.
„Mes neseniai pradėjome plėtoti savo break dance atmainą, savo kryptį. Mūsų šokiuose yra hip-hop, break dance ir funk stiliaus elementų“, – pasakoja „Mafija 13“ nariai.
Daugelis žmonių tradicinius rusiškus šokius įsivaizduoja kaip grupę kazokų, tūpčiojančių sukryžiuotomis rankomis. Tai simbolizuoja glaudų Rusijos gyventojų ryšį su žeme. Būtent tokius judesius galima pamatyti kai kuriuose Rusijos breiko šokėjų pasirodymuose.
„Taip išreiškiamas tam tikras dvasinis ryšys su žeme, dangumi ir medžiais, – teigė profesorius Šteinbergas. – Tai išliko tradiciniuose Rusijos kaimo kultuose, tai niekada nepasikeis…“
Kaip ir Amerikoje, Rusijos miestuose yra daug paauglių, dėvinčių apsmukusius džinsus, dideles spalvotas skareles ir marškinius be rankovių. Daugelį esminių breiko taisyklių jie išmoksta, žiūrėdami hiphopo vaizdo klipus per MTV, kaip ir jaunieji amerikiečiai.
Be to, yra likusi senoji Rusijos b’boyjų mokykla, kuri buvo populiari ir gūdaus sovietizmo eroje, nors rap muzika ir breikas buvo uždrausti kaip Vakarų kultūros propagavimas.
„Esu matęs Sovietų Sąjungos propagandinį filmą apie „blogą gyvenimą“ Amerikoje, – prisiminė 38–erių metų Dima Morovkinas. „Ten buvo parodytas trumpas epizodas, kur juodaodžiai šoko gatvėse, ir filme buvo teigiama, kad Amerikos gangsteriai verčia juos šokti dėl pinigų“, – pridūrė „Master Crab“. Morovkinas tikėjo ne propagandinėmis idėjomis, skleidžiamomis filme, o tuo, ką matė – šokį, kupiną energijos ir maišto.
B’boyingas – tai laisvės dvasia. Būdas išreikšti save, turėti teisę išlikti, būti kitokiu. Tai stengėsi užgniaužti Sovietų Sąjunga. Kiekvieną kartą, kai mes šokdavome gatvėje, sovietų milicija prieidavo ir liepdavo mums sustoti. Buvom kaltinami antisovietine propaganda. Mums tai buvo didžiulis paskatinimas nesustoti, o šokti, šokti ir dar kartą šokti“, pasakojo jis.
Devinto dešimtmečio viduryje tūkstančiai jaunų žmonių Rusijoje išmoko keletą paprastų breiko judesių. Vakarėliuose ir diskotekose jaunimas sinchroniškai šokdavo tą patį judesį pagal rap klasiką – Rock Steady Crew.
Pirmoji b-boyjų karta tikėjo svajonėmis, apie dvasios laisvę ir išraiškos galią. „Mes visi kalbėjome, atrodėme, rengėmės kaip tie gatvės vyrukai iš amerikietiškų filmų“, – teigė Morovkinas. „Dabar viskas kitaip. Mes esame laisva šalis ir galime matyti tai, kas vyksta kitur, nebeturime išsilaisvinimo iliuzijos, kurią puoselėjome sovietiniais laikais. Senajai gatvės šokio mokyklai yra gan liūdna matyti tai, koks dabar yra b’boyingas, – kalbėjo Morovkinas. – Pasaka prarasta“.
