Vieni siūlo juos šaudyti, kiti atrėžia, kad tai menas. Vieniems “grafiti” daro miestą jaukesnį ir spalvingesnį , kiti liūdnai konstatuoja, kad sovietmečiu to nebuvo ir buvo geriau… Tuo tarpu “grafiti” menininkai lieja tulžį ant miesto sienų.
Tai jų gyvenimo būdas, maišto forma, “pižonų” verslininkų galvos skausmas.
Būdai skirtingi – tikslas vienas
Viskas prasidėjo seniai. “Grafiti” užuomazgų galima išvysti jau Afrikos genčių mene, senuosiuose piešiniuose ant uolų.
Antikoje sienų piešiniai jau priminė kodus ir simbolius.
Tiesa, romėnų ar senovės graikų piešinėliai ir šiuolaikiniai šedevrai ant daugiaaukščių pastatų skiriasi lyg diena ir naktis.
Vienintelė gija, jungianti šiuolaikinius ir senovės “grafiti”, – tai tikslas.
Žmonės norėjo pažymėti tai, kas jiems priklauso. Raštas bei piešiniai padėjo išreikšti pažiūras ir idėjas.
Tiksliai pasakyti, kada gimė modernusis “grafiti”, sunku. Dažniausiai teigiama, kad “grafiti” tėvynė – 8 dešimtmečio Niujorkas. Tik ne spindintis Manhetenas, o juodaodžių Bronkso kvartalai. Gyventojų padėtis ten gąsdino, Bronkso kasdienybė – susišaudymai tarp gaujų, narkotikai, prekyba merginomis, muštynės, įtakos kovos.
Tuo pat metu čia plito ir hip hopo muzika, breakdance. Tuometiniai breikeriai pasirodymus rengė gatvėse, kiekviena grupė šoko vis skirtingame kvartale.
Netrukus išmušė ir “grafiti” era. Šokių komandos ne tik pasirodydavo skirtinguose rajonuose, bet ir žymėjo jas kaip savo įtakos zonas.
Breiko šokėjai ne vieninteliai Bronkso gyventojai, kurių inicialai puošė sienas. Minėtos nusikaltėlių gaujos taip pat piešiniais ir užrašais dalijo rajoną į zonas. Tik naivuoliai tikėjosi, kad gatvės menas gali būti nauja kalba, kuri įveiks karą, nusikaltimus ir neteisybes.
Žymėk teritoriją “tagais”
Bronkse gyveno vienas paauglys, pseudonimu “Taki 183” (tai jo adresas). Jis dirbo kurjeriu. Keliaudamas po miestą, jis žymėjo savo ženklą visose aplankytose vietose: metro vagonuose, stotyse.
Labai greitai gandai apie paslaptingąjį jaunuolį pasklido po visą „Didįjį Obuolį“, miesto laikraščiai ėmė iš jo interviu. Tai “tagų” pradžia. Jaunimas sekė naujuoju dievuku ir patys ėmė “taginti” savo vardus.
Koks viso to tiklas? Kuo daugiau skirtingų vietų išmarginti savo ženklu.
Dabar stengiamasi tagus paversti kone tikrais meno kūriniais ir konkuruoti su kitais piešėjais savo technika. Ši konkurencija pastebima ir Vilniaus gatvėse.
Daugelis rimtų “grafiti” meistrų negali pakęsti “tagerių”. Anot jų, “tagus” paišo tik egoistai. “Grafiti” menas pasako kur kas daugiau. Jie naudoja skirtingas technikas wildstyle, trafaretinį piešimą.
Nuo pritarimo ligi griežtų sankcijų
Iš JAV gatvės meno banga užliejo visą likusį pasaulį, pirmiausia Europą.
Londone “grafiti” prisidėjo prie pacifistinių, anarchistinių, feministinių judėjimų. Ant sienų buvo reiškiamos politinės nuostatos, militaristiniai šūkiai, subkultūrų postulatai.
Bene garsiausias pasaulio statinys apipaišytas “grafiti” buvo Berlyno siena. Šaltojo karo simbolis margaspalvis ir šviečiantis stovėjo tik vakarinėje pusėje, komunistų rėžimas rytuose griežtai draudė tokius jaunimo pažiūrų reiškimo būdus.
Daugelio Australijos miestų vietos valdžia tolerantiškai žvelgia į sienų piešinius. Čia netgi galima rasti zonas, kurios skirtos “grafiti” kūrėjams ir mėgėjams.
Singapūre, kaip beje ir Lietuvoje, “grafiti” traktuojamas kaip vandalizmo apraiška. Reikia paminėti ir tai, jog šioje, ypatingai švara ir tvarka besirūpinančioje nykštukinėje valstybėje, yra uždrausta žiaumoti kramtomąją gumą metro ir šiukšlinti miesto gatvėse. Prasižengusiųjų laukia viešieji darbai.
Nepigus malonumas
Lietuvoje paišyti “grafiti” su kokybiškais aerozoliniais dažais pradėta jau pirmaisiais Nepriklausomybės metais.
Sostinės valdžia jau ilgą laiką murma dėl reprezentacinėse miesto vietose atsirandančių paveikslėlių.
„Manau, kad tai kova su vėjo malūnais. Žinoma, senamiesty “grafiti” netinka, tačiau kitose vietose, centre, kodėl gi ne? Man kelia pagarbą tie žmonės, kurie sugeba greitai ir kokybiškai nupiešti tai, pavyzdžiui, Gedimino prospekte“, – savo nuomonę išreiškė kalbintas “grafiti” piešėjas.
Povilas (vardas pakeistas) teigė susidomėjęs šiuo menu prieš šešerius metus ir laikąs tai puikia saviraiškos priemone jaunimui. Pirmieji žingsniai piešiant “grafiti” buvo statybų aikštelėse, ten realizuotos jo idėjos ir kūrybiniai sumanymai.
Laikui bėgant piešiniai tobulėjo, norinčiųjų, kad jų namo sienas papuoštų “grafiti” daugėjo.
Šiuo metu Povilas užsakymais nesiskundžia, per mėnesį jų gauna apie 4 – daugiausiai tai įvairių firmų pageidavimai, susiję su jų interjeru. Firmos gali sau tai leisti.
Mažiausia Povilo atliekamo “grafiti” kaina siekia 500 lt.
