Ilgą laiką prabanga turizme buvo matuojama paslaugų gausa – didesniais viešbučiais, ilgesne SPA pasiūla ar vis įspūdingesniais interjerais. Tačiau šiandien ryškėjanti tendencija – priešinga. Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“, pristatydama šalį užsienio auditorijoms, kalba apie ramiąją prabangą – tokią, kuri slypi autentiškume, gamtoje ir galimybėje trumpam sulėtinti tempą.
Naujausias agentūros tyrimas rodo, kad net 93 proc. užsienio turistų Lietuvą vertina teigiamai, 9 iš 10 ją rekomenduotų kitiems, o 60 proc. pripažįsta, kad viešnagė pranoko jų lūkesčius. Tarp didžiausių šalies privalumų jie mini gamtą, kultūrą, gastronomiją ir autentiškas patirtis.
Tai nėra atsitiktinumas. Turizmo rinkos ekspertai atviri – keliautojai vis dažniau ieško ne dar vienos lankytinų objektų kolekcijos, o patirčių, leidžiančių bent trumpam ištrūkti iš nuolatinio dirgiklių pertekliaus. Gamta, lėtesnis tempas ir galimybė pabūti tampa ne fonu, o pagrindine kelionės priežastimi.
Prisitaikyti prie gamtos
Tokios krypties pavyzdžiu galima laikyti ir Aukštąją Liškiavą – Dzūkijos kraštovaizdyje įkurtą poilsio rezidenciją, kurioje architektūra, gamta ir poilsio ritualai susilieja į vieną pasakojimą. Vienas iš Aukštosios Liškiavos įkūrėjų Tomas Glavinskas pasakoja, kad nuo pat projekto pradžios buvo siekiama kurti savitą poilsio patirtį, kurioje gamta, architektūra ir žmogaus poilsis veiktų kaip viena visuma.
„Turime daug gražių viešbučių, tvarkingų, prabangių, su aukšta aptarnavimo kokybe. Bet vos išėjęs iš tokio objekto vėl pamatai triukšmą, betoną, asfaltą. O jeigu nori kažko daugiau, turi važiuoti, ieškoti papildomai ir taip tą patirtį po truputį rinkti.“
Jo pasakojime beveik nėra kalbos apie tradicinei svetingumo industrijai įprastus atributus. Daug dažniau kartojasi kiti veiksmažodžiai – atsisėsti, užuosti, išgirsti, pabūti.
„Pasakysiu paprastai: mes tiesiog prisitaikėme prie gamtos, o ne atvirkščiai“, – sako T. Glavinskas.
Toks požiūris kūrėjams tapo ne tik verslo kryptimi, bet ir architektūrine užduotimi – surasti būdus, kaip vietos charakterį paversti svarbiausia poilsio patirties dalimi.
Kaip projektuojama ramioji prabanga?
Paradoksalu, tačiau kalbėdamos apie vieną sėkmingiausių savo projektų – Aukštosios Liškiavos rezidenciją – NOMO studijos komanda: Toma Bačiulytė, Laura Janavičiūtė ir Gabrielė Žukaitė-Ulinskienė , pirmiausia, atsisako žodžio „prabanga“.
„Mes labai nemėgstame šito termino. Mums daug artimesnė kokybės sąvoka.“
T. Bačiulytės požiūriu, tikroji kokybė atsiskleidžia per medžiagiškumą, ilgaamžiškumą, šviesą ir santykį su aplinka. Tai architektūra, kuri veikia tyliai – per mastelį, natūralias medžiagas, dienos šviesos kaitą ir žmogaus kuriamą ryšį su vieta.
„Pagrindinis uždavinys buvo neuždominuoti vaizdo per langą“, – atvirauja rezidencijos interjero autorė L. Janavičiūtė.
Ši mintis tapo vienu svarbiausių projekto principų. Interjeras pratęsia Dzūkijos kraštovaizdį, leisdamas gamtos ritmui natūraliai persikelti į vidaus erdves.
Kai kraštovaizdis tampa interjero autoriumi
Kurdamos Aukštosios Liškiavos erdves, NOMO studijos interjero architektės siekė, kad interjeras pratęstų vietos charakterį ir sustiprintų žmogaus ryšį su aplinkiniu kraštovaizdžiu.
Todėl viso projekto erdvinė dramaturgija kuriama tarsi sekant gamtos paros ritmą. Bendrąsias erdves užlieja šviesūs, aušrą primenantys tonai, gyvenamosiose zonose atsiranda sodresni dienos pustoniai, SPA erdvėse – vakarėjantis koloritas, o patirtį užbaigia tamsi, beveik naktinė pirties atmosfera.
Tokia spalvų, šviesos ir medžiagų seka tampa būdu formuoti žmogaus patirtį erdvėje. Natūralios medžiagos – ąžuolas, granitas ir plienas – pasirinktos ne tik dėl ilgaamžiškumo, bet ir dėl taktilinių savybių bei gebėjimo, architekčių žodžiais, „amžėti oriai“. Aplinkinio reljefo motyvai subtiliai perkeliami į interjero detales: šlaitų vingius primenančias lubų formas, dekoratyvinius elementus, šviesos ir šešėlių kuriamus sluoksnius.
Kraštovaizdis čia tampa vienu svarbiausių patirties kūrėjų. Pro langus atsiveriantys miškų ir kalvų vaizdai papildo vidaus erdves, o architektūra padeda šį santykį su gamta paversti kasdien patiriama buvimo vietoje dalimi.
„Jeigu žmogus negali tiksliai pasakyti, kodėl jam čia gera, vadinasi, savo su darbiniais tikslais susitvarkėme“, – šypsosi interjero architektės.
Galbūt būtent čia susitinka ir Aukštosios Liškiavos sumanytojų, ir jos interjero autorių požiūris – kurti vietą, kurioje žmogus gali sulėtėti, atgauti ryšį su aplinka ir bent trumpam patirti kitokį laiko ritmą.
Pokalbio metu Tomas Glavinskas ne kartą grįžo prie paprastos minties – žmogui reikia galimybės vėl pajausti aplinką. Užuosti pievą, išgirsti mišką, stebėti besikeičiančią paros tėkmę ar tiesiog pabūti.
Aukštoji Liškiava tampa priminimu, kad architektūros vertė slypi ne tik formoje ar estetikoje. Kartais svarbiausia tai, kokią būseną ji padeda sukurti žmogui. Ir galbūt būtent gebėjimas tokias erdves įgyvendinti šiandien ir tampa tikruoju kokybės matu.
