Jei nuolat atsiprašote net nebūdama kalta: 7 žmonėms pataikaujančio elgesio ženklai

„Atsiprašau, kad trukdau.“ „Atsiprašau, gal čia kvailas klausimas.“ „Atsiprašau, kad taip pasakiau.“ „Atsiprašau, kad negaliu.“

Jeigu žodis „atsiprašau“ jūsų kalboje skamba gerokai dažniau, nei iš tiesų padarote ką nors blogo, tai gali būti ne vien mandagumas. Kartais taip pasireiškia įprotis pernelyg prisitaikyti prie kitų, vengti konflikto ir nuolat rūpintis, kad aplinkiniai nebūtų nusivylę.

Toks elgesys dažnai vadinamas people pleasing, arba žmonėms pataikaujančiu elgesiu. Tai nėra atskira diagnozė, tačiau toks įprotis ilgainiui gali sekinti, kelti įtampą ir apsunkinti gebėjimą aiškiai pasakyti, ko norite pati.

Štai 7 ženklai, kuriuos verta atpažinti.

1. Atsiprašote net tada, kai nieko blogo nepadarėte

Vienas ryškiausių ženklų – automatinis atsiprašymas už dalykus, už kuriuos iš tiesų neprivalote prisiimti kaltės.

Pavyzdžiui:

atsiprašote, kad paprašėte pagalbos;
atsiprašote, kad nesutinkate;
atsiprašote, kad negalite atvykti;
atsiprašote, kad pasakėte savo nuomonę;
atsiprašote už kitų žmonių reakcijas.

Kartais atsiprašymas tampa tarsi būdu „suminkštinti“ savo buvimą.

Vietoj „atsiprašau, kad trukdau“ galima sakyti: „Ar turi minutę?“

Vietoj „atsiprašau, kad negaliu“ – „Šį kartą negalėsiu.“

Skirtumas nedidelis, tačiau jis padeda nustoti automatiškai prisiimti kaltę.

2. Sunku pasakyti „ne“, net kai labai norite

Žmonėms pataikaujantis elgesys dažnai pasireiškia ne tuo, kad žmogus nori viską daryti, o tuo, kad jam sunku atsisakyti.

Galite sutikti:

padėti kolegai, nors pati turite daug darbo;
dalyvauti susitikime, nors norite pailsėti;
priimti papildomas užduotis;
susitikti su žmogumi, nors tam neturite jėgų.

Problema prasideda tada, kai „taip“ sakote ne todėl, kad norite, o todėl, kad bijote, kas nutiks pasakius „ne“.

Galvoje gali skambėti mintys:

„Jie pagalvos, kad esu egoistė.“

„Ji supyks.“

„Nenoriu nuvilti.“

„Gal daugiau manęs niekada neprašys.“

Tačiau atsisakymas savaime nėra grubumas.

3. Kitų žmonių nuotaikos jums tampa jūsų atsakomybe

Ar pastebite, kad vos kitam žmogui nuliūdus ar supykus iš karto pagalvojate: „Ką aš padariau?“

Tai dažnas prisitaikančio elgesio modelis.

Žinoma, svarbu atsižvelgti į kitų jausmus. Tačiau ne kiekviena aplinkinio emocija yra jūsų atsakomybė.

Žmogus gali būti pavargęs, nusivylęs darbu, susierzinęs dėl visai kitos situacijos ar tiesiog turėti blogą dieną.

Jeigu nuolat bandote taisyti kitų nuotaikas, gali atsirasti nuolatinė vidinė įtampa.

Pradedate stebėti:

balso toną;
veido išraišką;
trumpesnes žinutes;
tylą;
pasikeitusį elgesį.

Ir ieškoti atsakymo: „Ar jis ant manęs pyksta?“

4. Konfliktas atrodo pavojingesnis, nei yra iš tiesų

Kai kuriems žmonėms nesutarimas tiesiog reiškia, kad du žmonės turi skirtingas nuomones.

Tačiau prisitaikyti linkusiam žmogui konfliktas gali atrodyti kaip grėsmė santykiams.

Todėl kyla noras:

greitai nusileisti;
atsiprašyti;
pakeisti savo nuomonę;
nutylėti;
sutikti vien tam, kad pokalbis baigtųsi.

Trumpam tai gali sumažinti įtampą.

Tačiau ilgainiui nutinka priešingai – kaupiasi nuoskauda, nes jūsų poreikiai nuolat lieka antrame plane.

Sveikuose santykiuose galima nesutikti ir vis tiek išlikti artimiems.

5. Jūsų sprendimus dažnai lemia klausimas „ką pagalvos kiti?“

Prieš priimdama sprendimą galite pirmiausia galvoti ne apie tai, ko norite, o apie kitų reakciją.

„Ar mama neįsižeis?“

„Ką pasakys draugės?“

„Ar kolegos manęs nesmerks?“

„Gal partneris nusivils?“

Kitų nuomonė natūraliai mums svarbi, tačiau problema atsiranda tada, kai ji tampa pagrindiniu sprendimų kriterijumi.

Kartais žmogus taip ilgai prisitaiko prie kitų, kad jam tampa sunku atsakyti į labai paprastą klausimą:

„O ko noriu aš?“

6. Daug padarote dėl kitų, bet retai prašote pagalbos sau

Prisitaikantis žmogus dažnai yra tas, į kurį visi kreipiasi.

Jis:

išklauso;
padeda;
organizuoja;
prisimena svarbias datas;
prisiima papildomus darbus;
stengiasi, kad visiems būtų patogu.

Tačiau kai pagalbos reikia jam pačiam, pasidaro nejauku.

Gali atrodyti, kad prašyti – tai trukdyti.

Todėl net būdama pavargusi sakote: „Viskas gerai, susitvarkysiu.“

Ilgainiui tai gali sukurti labai nelygius santykius: jūs daug duodate, bet kiti net nežino, kad jums kažko trūksta.

7. Po bendravimo jaučiatės išsekusi arba slapta supykusi

Tai vienas svarbiausių signalų.

Iš šalies galite atrodyti paslaugi, maloni ir visada pasirengusi padėti. Tačiau viduje atsiranda pyktis:

„Kodėl visi visada prašo manęs?“

„Kodėl niekas nepagalvoja apie mane?“

„Kodėl vėl sutikau?“

Kartais pyktis nukreipiamas į kitus, nors iš tiesų dalis problemos yra tai, kad ribos nebuvo aiškiai išsakytos.

Jeigu dažnai sakote „taip“, nors viduje norite pasakyti „ne“, nuoskauda tampa beveik neišvengiama.

Kodėl žmonės pradeda taip elgtis?

Priežasčių gali būti labai įvairių.

Kai kuriems žmonėms prisitaikymas ilgainiui tapo būdu išlaikyti ramybę santykiuose. Kiti anksti išmoko, kad už „gerą“ elgesį sulaukia daugiau pritarimo.

Tam gali turėti įtakos:

stiprus noras būti priimtam;
konfliktų baimė;
žema savivertė;
perfekcionizmas;
įprotis pirmiausia rūpintis kitais;
šeimoje išmokti bendravimo modeliai.

Svarbu suprasti, kad tai dažnai nėra sąmoningas sprendimas.

Žmogus nebūtinai vieną dieną nusprendžia: „Nuo šiandien visiems pataikausiu.“

Dažniau toks elgesys susiformuoja palaipsniui.

Kodėl nuolatinis pataikavimas gali varginti?

Iš pradžių prisitaikymas gali atrodyti net naudingas.

Mažiau konfliktų. Daugiau pritarimo. Žmonės jus vertina kaip patikimą ir geranorišką žmogų.

Tačiau ilgainiui gali atsirasti:

nuovargis;
susierzinimas;
sunkumas suprasti savo poreikius;
per didelis krūvis;
nepasitenkinimas santykiais;
jausmas, kad kiti jumis naudojasi.

Kartais aplinkiniai net nesupranta, kad jums per sunku, nes jūs pati nuolat sakote: „Žinoma, padėsiu.“

Vienas žodis, kurį verta stebėti – „atsiprašau“

Pabandykite vieną dieną atkreipti dėmesį, kiek kartų atsiprašote.

Tada paklauskite savęs:

Ar tikrai padariau kažką, už ką turiu atsiprašyti?

Jei ne, pabandykite pakeisti sakinį.

Vietoj:

„Atsiprašau, kad vėluoju atsakyti.“

Galima sakyti:

„Ačiū, kad palaukei.“

Vietoj:

„Atsiprašau, kad prašau.“

Sakykite:

„Ar galėtum man padėti?“

Vietoj:

„Atsiprašau, bet negaliu.“

Pakanka:

„Šį kartą negalėsiu.“

Tai nedidelis kalbos pokytis, tačiau jis padeda pastebėti automatinius įpročius.

Kaip pradėti sakyti „ne“?

Nebūtina iš karto tapti itin kategoriškai.

Pradėkite nuo mažų situacijų.

Jeigu kas nors paprašo jūsų kažko, neprivalote atsakyti tą pačią sekundę.

Galite sakyti:

„Patikrinsiu savo planus ir pasakysiu.“

Tai suteikia laiko pagalvoti, ar iš tiesų norite sutikti.

Taip pat nebūtina pateikti ilgo pasiteisinimo.

„Šį kartą negalėsiu“ yra pakankamas atsakymas.

Ribos nėra bausmė kitiems

Kartais ribos klaidingai suprantamos kaip griežtas ar šaltas elgesys.

Tačiau riba iš esmės yra aiški informacija apie tai, ką galite ir ko negalite.

Pavyzdžiui:

„Šiandien negaliu padėti, bet galiu rytoj.“

„Po 20 valandos darbo žinučių nebeskaitau.“

„Šio klausimo aptarinėti nenoriu.“

„Galiu padėti valandą, bet ne visą dieną.“

Tokios ribos nėra puolimas.

Jos tiesiog padeda santykiuose atsirasti daugiau aiškumo.

Svarbus klausimas: ar žmogus tikrai supyks?

Žmonėms pataikaujantis elgesys dažnai remiasi numanoma grėsme.

„Jei atsisakysiu, ji supyks.“

„Jei nesutiksiu, jis nusivils.“

Tačiau kartais tai tik prognozė, o ne faktas.

Pabandykite stebėti, kas iš tiesų nutinka, kai mandagiai pasakote „ne“.

Dažnai paaiškėja, kad pasaulis nesugriūva, santykiai nesibaigia, o kitas žmogus tiesiog priima atsakymą.

O jei žmogus iš tiesų supyksta?

Tai dar nereiškia, kad jūsų riba buvo neteisinga.

Kitas žmogus turi teisę būti nusivylęs, tačiau jo nusivylimas nebūtinai reiškia, kad turite pakeisti savo sprendimą.

Tai vienas sunkiausių dalykų žmonėms, įpratusiems visus nuraminti: leisti kitam žmogui turėti nemalonią emociją ir iš karto jos netaisyti.

Kaip atskirti gerumą nuo pataikavimo?

Gerumas ir žmonėms pataikaujantis elgesys iš šalies gali atrodyti panašiai.

Abiem atvejais padedate, rūpinatės, prisitaikote.

Tačiau skirtumas slypi motyve.

Gerumas: „Padedu, nes noriu.“

Pataikavimas: „Padedu, nes bijau, kas nutiks, jei nepadėsiu.“

Tai vienas naudingiausių klausimų prieš sutinkant su dar vienu prašymu:

„Ar aš noriu tai padaryti, ar bijau atsisakyti?“

7 ženklai trumpai

Žmonėms pataikaujantis elgesys gali pasireikšti, jei dažnai:

Atsiprašote net nebūdama kalta.
Sakote „taip“, nors norite pasakyti „ne“.
Jaučiatės atsakinga už kitų nuotaikas.
Stengiatės bet kokia kaina išvengti konflikto.
Sprendimus priimate galvodama, ką pasakys kiti.
Lengvai padedate kitiems, bet sunkiai prašote pagalbos sau.
Po bendravimo jaučiate nuovargį, pyktį ar nuoskaudą.

Vienas ar keli šie požymiai savaime dar nieko neapibrėžia. Svarbiau pastebėti, ar toks elgesys kartojasi ir ar dėl jo nuolat nustumiami jūsų pačios poreikiai.