Būna vakaras, kai partneris sėdi šalia ant sofos, televizorius tyliai mirga, o tu staiga pagauni save galvojant: kaip atrodytų mano gyvenimas, jei būčiau viena?
Ne po išdavystės. Ne po didžiulio konflikto. Ir net ne todėl, kad jo nebemyli. Tiesiog akimirką įsivaizduoji savaitgalį, kurio nereikia su niekuo derinti, vakarienę, apie kurią niekas neklausia, lovą sau ir tylą, priklausančią tik tau. Ir keisčiausia – nuo šios minties pasidaro ne liūdna, o lengviau.
Tada ateina kaltė. Ar normalu fantazuoti apie gyvenimą be žmogaus, kurį myli? Ir ką reiškia tas palengvėjimas, kurį pajunti jį įsivaizdavusi?
Nebūtinai tai ženklas, kad nori skirtis. Tačiau tokios fantazijos kartais pasako kai ką svarbaus ne apie tai, su kuo nebenori būti, o apie tai, ko pasiilgai pati savyje.
Kai gyvenimas vienai atrodo kaip oro gurkšnis
Gyvenimas poroje dažnai vaizduojamas kaip artumas, bendri planai, du puodeliai ant stalo ir žmogus, kuris žino, kaip tu geri kavą. Tačiau šalia šio jaukumo egzistuoja ir mažiau romantiška santykių pusė – nuolatinis derinimasis.
Ką valgysime? Kur važiuosime savaitgalį? Kada grįši? Ar nupirksi pieno? Ar galime šeštadienį užsukti pas mano tėvus?
Net geruose santykiuose reikia tartis, prisitaikyti, dalytis erdve ir atsižvelgti į kitą žmogų. Kartais tai beveik nepastebima. Kartais ima varginti.
Tuomet fantazija apie gyvenimą vienai gali pasirodyti ne todėl, kad partnerio nebemyli, o todėl, kad pasiilgai savęs be nuolatinio „mes“.
Yra skirtumas tarp minties „noriu, kad jo nebūtų“ ir „noriu prisiminti, kaip jaučiuosi, kai nieko nereikia derinti“. Pirmoji gali kalbėti apie pyktį, atitolimą ar santykių problemas. Antroji – apie autonomijos ir asmeninės erdvės poreikį.
Kartais norisi ne pabėgti nuo žmogaus. Norisi bent trumpam grįžti pas save.
Gal problema ne meilėje, o tame, kad „mes“ užgožė „aš“
Santykiuose labai lengva nepastebėti, kada du atskiri gyvenimai pradeda virsti vienu bendru projektu.
Bendri savaitgaliai. Bendros draugų kompanijos. Bendros šventės. Bendri pirkiniai. Bendri vakarai. Bendri planai.
Ir visa tai gali būti gera. Tačiau net mylint partnerį gali ateiti momentas, kai tas „mes“ pradeda užimti beveik visą erdvę, kurioje anksčiau buvai tiesiog tu.
Tu gali branginti bendrus namus ir kartais įsivaizduoti mažą butą, kuriame viskas būtų sudėta pagal tavo keistą logiką. Gali mylėti bendrus savaitgalius ir kartu ilgėtis šeštadienio, kai atsikeli nežinodama, ką veiksi, ir niekam nereikia pranešti savo planų.
Tai nėra prieštaravimas. Žmogus gali norėti artumo ir laisvės vienu metu. Ilgėtis partnerio, kai jo nėra, ir trokšti tylos, kai kartu praleista per daug laiko.
Galbūt svarbesnis klausimas ne „kodėl noriu būti viena?“, o „ko nebegaliu turėti būdama kartu?“
Fantazija nėra tas pats, kas planas
Ne kiekviena mintis yra ketinimas.
Kartais protas tiesiog pasimatuoja alternatyvų gyvenimą. O fantazijoje jis beveik visada atrodo paprastesnis nei būtų iš tikrųjų.
Gyvenimas vienai neturi kraustymosi dėžių, finansinių rūpesčių, vienišų sekmadienių ar sunkių pokalbių su žmogumi, su kuriuo praleidai daugybę metų. Fantazijoje matai tik tai, ko tuo metu labiausiai ilgiesi: tylą, laisvę, tuščią savaitgalį, savo lovą.
Todėl pati fantazija nebūtinai pasako, kad turėtum skirtis. Tačiau labai daug gali pasakyti jausmas, kurį ji sukelia.
Jeigu įsivaizdavusi gyvenimą viena pirmiausia pajunti palengvėjimą, verta savęs paklausti: nuo ko?
Nuo buities? Nuo kritikos? Nuo nuolatinio derinimosi? Nuo atsakomybės už kito žmogaus emocijas? Nuo jausmo, kad visada turi būti pasiekiama? O gal tiesiog nuo gyvenimo tempo, kuriame beveik neliko laiko sau?
Kartais fantazija apie vienatvę iš tiesų yra fantazija apie poilsį.
Kai „gyventi vienai“ iš tikrųjų reiškia „nebetempti visko“
Porose nepastebimai atsiranda vaidmenys. Vienas prisimena, kada reikia nupirkti dovaną mamai. Kada baigiasi vaikų būrelio abonementas. Kada reikia užregistruoti automobilį. Kada namuose baigsis skalbiklis. Kas suplanuos savaitgalį ir kas pirmas pastebės, kad santykiuose kažkas negerai.
Tai nėra vien buitis. Tai nuolatinis planavimas, numatymas ir prisiminimas.
Jeigu didelė šio krūvio dalis tenka tau, gyvenimas vienai paradoksaliai gali atrodyti lengvesnis. Ne todėl, kad darbų būtų mažiau, o todėl, kad liktų tik tavo pačios darbai.
Nereikėtų priminti. Numatyti kito reakcijų. Prašyti padaryti tai, ką norėtum, kad žmogus pastebėtų pats.
Tokiose fantazijose partneris nebūtinai yra blogas ar abejingas žmogus. Jis gali būti rūpestingas ir mylintis. Tačiau santykių dinamika vis tiek gali būti susiklosčiusi taip, kad tu jautiesi atsakinga ne tik už save, bet ir už bendro gyvenimo veikimą.
Tuomet norisi ne kito partnerio.
Kartais norisi tiesiog mažiau vaidmens.
Kada ši mintis jau verta rimtesnio dėmesio?
Viena yra po sunkios savaitės pagalvoti: „Kaip būtų gera visą savaitgalį būti vienai.“ Visai kas kita – nuolat įsivaizduoti gyvenimą be partnerio kaip vienintelę vietą, kurioje pagaliau galėtum atsipalaiduoti.
Svarbu ne vien tai, kaip dažnai ši mintis kyla, bet ir kas joje atrodo patraukliausia.
Jeigu tai tyla, daugiau laiko sau ar galimybė spontaniškai planuoti dieną, galbūt santykiuose tiesiog trūksta asmeninės erdvės.
Tačiau jei didžiausią palengvėjimą kelia mintis, kad nebereikėtų bijoti partnerio reakcijos, slėpti savo norų, pirkinių, žinučių ar draugysčių, tai jau kita situacija. Taip pat verta sustoti, jei šalia partnerio nuolat save mažini, vengi kalbėti apie svarbius dalykus ar jauti, kad saugiausia būti tokiai, kokios iš tavęs tikimasi.
Ir tai dar nereiškia, kad viena mintis pateikia atsakymą, ką daryti toliau. Tačiau ji gali parodyti, kad kažko svarbaus jau kurį laiką stengiesi negirdėti.
Pažiūrėk ne į partnerį, o į moterį savo fantazijoje
Įsivaizduok tą gyvenimą dar kartą.
Ne butą. Ne tuščią lovos pusę. Ne vakarienę vienai.
Save.
Kokia tu ten?
Gal ramesnė. Daugiau miegi. Dažniau mataisi su draugėmis. Vėl sportuoji. Skaitai. Keliauji. Rengiesi taip, kaip nori. Grįžusi namo nebandai nuspėti kito žmogaus nuotaikos. Sekmadienį neprivalai niekur važiuoti. O gal tiesiog turi valandą, per kurią niekas tavęs nieko neklausia.
Būtent šios detalės gali pasakyti daugiau nei pati fantazija apie skyrybas.
Jos parodo ne tik tai, nuo ko norėtum pabėgti, bet ir tai, ko pasiilgai.
Galbūt tau trūksta ne laisvės nuo partnerio, o daugiau laisvės santykiuose. Ne vienatvės, o teisės kartais būti nepasiekiamai. Ne naujo gyvenimo, o kelių senojo gyvenimo dalių, kurias kažkur pakeliui palikai.
Ir dalį jų galbūt galima susigrąžinti niekur neišeinant.
Gal svarbiausia ne pati fantazija
Minties apie gyvenimą be partnerio nereikia nei išsigąsti, nei paversti įrodymu, kad santykiai baigėsi. Kartais ji tiesiog parodo, ko dabartiniame gyvenime pasidarė per mažai – ramybės, laisvės, savarankiškumo, laiko sau, o gal tiesiog savęs.
Ir tuomet lieka vienas nepatogus, bet svarbus klausimas: jei galėtum gyventi šiek tiek labiau kaip tu pati, ar vis dar norėtum gyventi kartu?
