PANELEI parašiusi lietuvaitė Sandra (vardas pakeistas) teigia siunčianti žinią visoms naivioms merginoms – nepasiduokite užklupusiems jausmams. Antraip gali baigtis taip, kaip baigėsi jai…
„Prisiminus mūsų bendravimo pradžią, net dabar skruzdelytės kūnu bėgioja. Aš niekad nemaniau, jog man kažkas taip patiks, kaip patiko Remigijus. Susipažinome bendroje draugų kompanijoje – iš pradžių jis man visai nepatiko, nors buvo iš tiesų žavingas. Aukštas tamsiaplaukis žaliomis lyg katino akimis, tik kiek vėliau jas pastebėjau. Iš pradžių jis man rodė dėmesį, tačiau aš traukiausi kaip begalėdama – tuo metu man visai nereikėjo santykių, norėjau tik šėlti su draugėmis klubuose.
Vis dėlto Remigijus neatlyžo – rašė man žinutes, siųsdavo linksmas nuotraukas, vaizdelius su gyvūnėliais. Kažkaip mane prisijaukino…
Pirmas pasimatymas kine, rožių puokštė, gardi vakarienė pas jį namuose… Pirmo karto su Remigijumi neužmiršiu niekada. Kai bendraudavome, nejaučiau su juo ypatingo ryšio – dažniausiai mūsų kalbos apsiribodavo bendrinėmis temomis, nors šiaip man patinka gilesni pokalbiai. Tačiau tie Remigijaus prisilietimai, bučiniai… Fizinė trauka buvo tiesiog didžiulė.
Nebegalėdavau sulaukti, kol jį vėl pamatysiu. Vos tik įšokusi į Remigijaus automobilį jį apkabindavau ir mes pradėdavome bučiuotis. Niekas aplinkui nebuvo svarbu – tada dažniausiai važinėdavomės po apylinkes, o vėliau važiuodavome pas jį žiūrėti filmo. Aha, tikrai jį pažiūrėdavome… Remigijus buvo pirmas rimtas mano intymių santykių partneris ir su juo aš jaučiausi tarsi ant sparnų. Jis buvo tobulas – švelnus, o kai reikia – labai vyriškas, todėl iš jo namų išeidavau tarsi pakylėta. Draugės iš karto pastebėjo, jog negaliu nulaikyti šypsenos, atrodė, jog viskas staiga nusidažė rožinėmis spalvomis.
Tačiau buvo vienas dalykas, kuris nedavė man ramybės. Kviesdavau Remigijų į viešumą – teatrą, ramiam pasivaikščiojimui, sekmadienio pietums su mano tėvais, tačiau jis vis atsisakydavo. „Varom pasivažinėti“, „Atlėk pas mane“, – dažniausiai girdėdavau iš jo. Santykių pradžioje tai mane tenkino, tačiau juk aš mergina, man reikėjo ir kitokio bendravimo.
Tos dienos negaliu pamiršti iki šiandien. Kai dabar pamąstau, taip suduria širdį… Ruošiausi pasimatymui su Remigijumi. Su draugėmis kaip tik buvome apsipirkti, todėl nusipirkau dailią žalią suknelę, norėjau jį nustebinti. Išėjusi iš dušo sulaukiu skambučio iš Remigijaus. Pakeliu ragelį, jis sako: Ruošiesi? Žinoma, atsakiau. Tuomet jis pradėjo kažką murmėti apie įvairius reikalus, kurie šiandien jį užpuolė. Paklausiau, ar šiandien susitiksime. Jis atsakė, jog turbūt nepasimatysime. Iš karto paklausiau, kada pasimatysime – gal ryt, gal poryt?
Negalėjau patikėti, kai jis atsakė, jog turbūt niekada. Nieko nesupratau, žemė tarsi pradėjo slysti iš kojų. Kaip tai niekada??? Juk aš buvau jį bebaigianti įsimylėti. Tada jis pradėjo pasakoti, jog pradėčiau gyventi realybe ir atskirti ją nuo pasakos. Jo žodžiai buvo žiaurūs – jis sakė nesuprantantis, kodėl aš taip viską sureikšminau, sakė, jog mes tik linksminomės ir pagaliau linksmybėms atėjo galas.
Tris dienas verkusi atsidariau jo Instagramo paskyra – jis buvo įkėlęs nuotrauką su savo nauja mergina. Supratau, jog aš buvau tik jo žaisliukas, tik linksmybių įrankis. Nors praėjo jau pusė metų, vis negaliu patikėti tuo. Man atrodo, kad daugiau niekada nebepasitikėsiu vaikinais. Viduje labai labai skauda… Vis prisimenu tą aistrą ir negaliu patikėti, jog iš jos nieko neliko. Jaučiuosi tokia pažeminta ir sutrypta…“
Ir tau yra buvusi panaši situacija? Tave paliko ar įskaudino vaikinas? Jei ir tu turi ką papasakoti ar paprasčiausiai nori išsikalbėti, tavo laiškų visada laukiame el. paštu kamile@panele.lt ! Įdomiausią istoriją publikuosime portale.
