Per šventes niekas nesvajoja liūdėti, o tuo labiau vietoj dovanų išpakavimo lieti ašaras užsidarius kambaryje. Sunku patikėti, bet būtent taip atrodo mano Kalėdos.
O viskas turėjo būti kitaip: dar praėjusią savaitę laiminga ieškojau dovanėlių, nusipirkau naują suknelę, nusidažiau plaukus, tiesiog nekantravau kuo greičiau sulaukti Kalėdų ryto. Tai turėjo būti pirmosios mano ir mano vaikino Kalėdos. Draugavome jau daugiau nei pusę metų, ilgai sukau galvą, ką ypatingo jam padovanoti, bet mano mylimojo „dovana“ gerokai pranoko mano jam išrinktą vyriškos kosmetikos rinkinį.
Užvakar, dieną prieš Kūčias, turėjome susitikti ir apsikeisti dovanėlėmis (Kalėdas sutikome kiekvienas savo šeimoje, aš – Kaune, jis – Telšiuose). Susitikome, tačiau iškart supratau, jog kažkas ne taip. Justas elgėsi keistai, atrodė įsitempęs, vengė žiūrėti man į akis. Maniau, kad jis tiesiog pavargęs, juk vienu metu ir studijavo, ir dirbo, bet, pasirodo, klydau. Po ilgo lemenimo jis ištarė „Manau, kad mudviem reikia vienas nuo kito pailsėti“. Ką?! Maniau, kad blogai išgirdau. Tuomet jis pradėjo aiškinti, kad keistai jaučiasi, yra pavargęs ir negali man skirti tiek laiko, kiek norėtų. Teisinosi, kad tiesiog nori pabūti vienas ir nebėra tikras dėl savo jausmų man. Aš tenorėjau verkti. Tačiau negalėjau, buvome mėgstamiausioje kavinėje, pilnoje žmonių. Tiesiog pakilau nuo stalelio ir išėjau į lauką.
Tikėjausi, kad jis mane pasivys ir pasakys, kad čia koks nors nevykęs pokštas, tačiau taip ir likau ant šaligatvio stovėti viena. Nesuvokiau, kas įvyko. Mes išsiskyrėme? Neišsiskyrėme? Ko jis nori? O tiksliau – kodėl jis nebenori būti su manimi? Jau maniau, kad pagaliau suradau tą, su kuriuo galėčiau praleisti visą savo gyvenimą… O gal jis turi kitą? Minčių srautas ritosi nesustojamai, o aš nepastebėdama nieko aplinkui parėjau namo. Reikėjo krautis daiktus, po kelių valandų brolis turėjo atvažiuoti manęs paimti, važiavome namo Kalėdoms. Atsisėdau ant lovos ir pravirkau. Jaučiau, kaip skruostais liejasi blakstienų tušas, kaip nuo ašarų kaista veidas, pirmą kartą gyvenime atrodė, kad pasaulis tiesiog aptemo. Tačiau supratau, kad negaliu gadinti šeimai Kalėdų. Palindau po dušu, susiruošiau ir tvardžiau ašaras sutikdama brolį. Važiuojant namo telefono ekrane sužino žinutė: „Atleisk, kad taip išėjo. Tiesiog pavargau nuo visko“. Kūčių vakarą daugybę kartų žvelgiau į tylintį telefoną. Tikėjausi kažkokio paaiškinimo, bet taip jo ir nesulaukiau. Nuėjau gulti anksčiau už močiutę, o iš tikrųjų štai sėdžiu prie kompiuterio, negaliu sustabdyti ašarų ir žiūriu į mudviejų nuotraukas. Gal įvyks Kalėdų stebuklas ir jis sugrįš? Gal tai tik nesusipratimas?..
Nori ir tu pasidalinti savo patirtimi, patarimais, meilės istorija ar tiesiog gyvenimiškais pastebėjimais? Rubrika „Merginos išpažintis“ laukia tavo istorijos! Siųsk savo laiškelį [-[3]-] (gali būti ir anoniminis), pasidalink savo istorija, įdomiausių pasakojimų autorės bus apdovanotos kosmetikos prizais!
