KLAUSIMAS: rašau, nes reikia patarimo, kaip elgtis. Nesu graži: nešioju akinius, veido bruožai nėra itin mieli, akiai, o ir bendrauti yra sunku. Ypač kai su žmogumi esu bendravusi tik virtualiai, susitikusi stinga žodžių ir pasirodau žmogui neįdomi.
Nors visada turiu, apie ką kalbėti, tiesiog susilaikau, nenorėdama pasirodyti kvaila, vėliau gailiuosi… Žmonių netraukiu, o tai skaudina. Man irgi norisi turėti geriausią draugą…
Gyvenu tik su mama, ir su ta pačia sutariu prastai. Ji gyvena savo materialiame pasaulyje, o aš savame – kur pinigai nėra tokie svarbūs. Mūsų nuomonės nesutampa, o dažnai tai būna ilgų barnių priežastis. Mane vargina jos moralai, nes juos aš jau moku mintinai.
Mėgstu veikti, turiu daug idėjų, o priemonių joms įgyvendinti – mažai. Mėgstu rašyti, piešti, bet to nesugebu daryti taip gerai kaip norėčiau. Labai noriu dainuoti, bet bijau. Kai esu viena „plėšausi” kiek tik galiu, bet šalia žmonių bijau, man gėda…
Patarkite, kaip pakeisti gyvenimą, nes sėdėti ir laukti, kol praeis mano bėdos su gražiausiais metais aš nenoriu. Man keturiolika.
ATSAKYMAS: tau tikrai gerai seksis keistis. Kaip manai, kodėl? Nes tu moki taikliai apibūdinti savo problemas.
Tikrai, daugumos iš mūsų mamos gyvena materialiame pasaulyje. Joms reikia visą laiką kuo nors rūpintis. Ir dar jos rūpinasi vaikais, skaitydamos ilgus moralus ir monologus. Suaugę mamos mėgsta pakalbėti ir pasikartoti, nors tu jau ir pati galėtum atmintinai padeklamuoti visą tekstą neišplautų lėkščių, „blogų draugių“ arba ekstravagantiškų drabužių tema.
Tu nesi materialistė, viskas aišku. Nuomonių nesutapimas kartais virsta tikrais žodžių mūšiais tarp jūsų. Manau, kad nėra itin malonu taip daug ginčytis. Betgi tu turi kaip nors apginti savo nuomonę prieš mamą. Tik nedėk tiek daug pastangų. Po metų, kitų mama pati pradės geriau tave suprasti ir konfliktų sumažės.
Tau gresia bjauriojo ančiuko kompleksas. Nes tu apie savo išvaizdą parašei labai jau nepalankiai. Taip pat buvai nedraugiška pati su savimi, kai rašei, kad tau sunku bendrauti, kad bijai žmonių, kad tau gėda draugauti prie kitų. Tokias baimes turi kas antras suaugęs ir beveik visi paaugliai. Todėl manau, kad labai jau smerki save ir nuvertini be pagrindo.
O gal galėtum taip labai savęs nekankinti ir nekritikuoti. Pasidaryk savęs kritikavimo valandėlę, kurios metu sakyk sau visokias pastabas ir bark save. O paskui likusią dienos dalį sakyk sau po gerą žodį kas valandą. Pavyzdžiui: draugiškai nusišypsojau, drąsiai pagalvojau, šauniai dainavau visa gerkle, susilaikiau nerėžusi piktai mamai ir t.t.
Kitu laiku negalima savęs kritikuoti, tik valandėlės metu. Jeigu mėgsti rašyti arba piešti, taip ir daryk. Taip žmonės išreiškia save. Aš iš viso neįsivaizduoju, ką reiškia gražiai piešti.
Kiekvienas piešia pagal save, savo vidų, savo nuotaikas. Piešiniai – kaip debesys. Argi būna negražių debesų? Juk už asmeniškus piešinius niekas pažymių nerašo, nes tai – ne piešimo pamoka.
Dabar apie tai, kad nesakai, ką manai arba kokių turi idėjų. Labai gaila, nes kiti praranda galimybę tave daugiau pažinti. Ir bijodama, jaudindamasi gali kalbėti, nes tavo jaudinimosi kiti beveik nepastebės.
Tikrieji draugai dar atsiras. Pasikartok bendravimo internetu taisykles, nes labai linkėčiau tau būti saugiai. Nepamiršk, kad jau pradėjai keistis.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.
