KLAUSIMAS: mano situacija kvailoka, bet tikrai kebli. Daug kam, nežinau, gal ir jums, ji atrodys labai paprasta, bet man ji labai sudėtinga. Aš esu velniška bailė, bijau visko. Kaip normalūs mano amžiaus paaugliai neinu į šokius, vakarėlius, nes bijau, kad gali kas nors atsitikti.
Bijau ne tik tokių dalykų kaip avarijos, bijau ir smulkmenų: kad žmogus manęs neužkalbintų, kad aš neužkimčiau ir pan.
Nesu visų skriaudžiama ar labai jau kvaila. Buvau pas psichiatrę, išrašė vaistų, bet jie padėjo tik tam kartui.
Anksčiau pamenu, viską pasakojau mamai, bet, kai paaugau, užsidariau savyje, verkiu naktimis viena, paskui ryte atsibundu ir apsimetu, kad nieko nebuvo, žinau, kad manęs nesupras.
Aš net to jausmo nesugebu apibūdinti, kai „įkrenta“ kas nors į galvą, pvz., kad rytoj bus sunki diena, tai aš savo galvoje tokių versijų prisikuriu… Tada verkiu, man taip silpna, norisi išnykti, kartais galvoju, kad gimiau kentėti.
Kitas žmogus džiaugtųsi mano vietoje! Turiu puikią šeimą, gimines, visada būnu mylima, bet kodėl aš tokia? Tokia bailė. Jaučiuosi labai blogai, nes man lyg kokia įgimta baimė būtų. Vakar vakare verkiau, nes bijojau sekmadienio, nes paskui bus pirmadienis. Kvaila ar ne?
Galvoju, gal man aplinka kenkia? Mokykloje jaučiu, kaip kiti žmonės mane užgožia, neleidžia žodžio pasakyti, negaliu stebėti, kaip kiti tik rūkydami, gerdami išsikovoja kitų meilę. Yra toks klasėje chuliganas, kuris mane „užkabina“, nekenčiu jo, bet nesu žiauri, tad jam nieko blogo linkėti neketinu.
Rugsėjo nelaukiu labiausiai, nes turėsiu eiti į mokyklą. Ir vėl! Pas tuos, kurių nemėgstu. Jaučiu, kad tik ten mane kankina baimės. Namuose būnu rami, kol neimu galvoti apie mokslus.
Nebežinau, ką daryti. Gal kokios knygos padėtų, ar reikia specialistų?
ATSAKYMAS: dabar vasara, nebereikia eiti į mokyklą, taigi, ramiai pasikalbėkime anonimiškai apie tavo baimes. Visada reikia kalbėtis apie tai, kas neduoda ramybės.
Laišką parašei kaip ilgą skundą, kuriame tiek daug tikslių pastebėjimų apie save ir teisingų minčių. Ir žinai, kas svarbiausia – tu puikiai susigaudai savo baimėse.
Tu jauti baimę, o tai labai sunku, atpažįsti ją, žinai, kaip ji tave veikia: tu daug verki ir negali nurimti.
Baimės, kurios būdingos visiems žmonėms, atsirado žmogui vystantis ir gyvenant. Gyvūnai, tolimieji mūsų giminaičiai, bijo. Gal matei, kaip didelis ir stiprus šuo sugriaudėjus griaustiniui drebėdamas slepiasi tamsiausiame kampe? Kaip paukštelis pradeda kaip pašėlęs suktis aplinkui katiną, šiam lipant į medį, kur yra lizdelis? Kaip mažylis, pamatęs nepažįstamą, apsiverkęs taiko užlįsti mamai už sijono?
Baimė yra reikalinga ir naudinga, nes išsigandęs gyvas padaras imasi veiksmų, kad išsigelbėtų nuo tam tikro pavojaus. Gelbėdamasis jis arba bėga, slepiasi, arba puola. Gyvūnai ir vaikai bijo tikrų, realių dalykų.
Tik žmogui būdingos baimės, gimstančios paties žmogaus galvoje. Verta prisiminti pasaką „Dangus griūva“, kurioje kiškutis išsigąsta kopūsto lapo. Realaus pavojaus kaip ir nėra, tai tik lapas, bet kiškučiui atrodo, kad dangus griūva, nes jis kopūsto lapą priima kaip griūvantį dangų. Taip ir tau.
Tu bijai „mokyklos“, tau sugenda nuotaika, pakyla nerimas ir prasideda visokios nesąmonės, kurias sunku pačiai pakelti. Pati mokykla tau „nieko specialiai nedaro“, bent tu taip rašai. Bet tavo baimė susijusi su mokykla.
Ten moksleiviai geria ir rūko, norėdami pasirodyti, kad juos mėgtų ir mylėtų. Ir tau nepatinka toks jų elgesys. Tu jautiesi nesuprasta, bijai pratarti žodį, tave užgožia, tu neišsakai savo nuomonės. Tave erzina tas klasiokas, kuris neturi geros reputacijos, bet „kabina“ tave.
Gal tu manai, kad esi verta didesnio pripažinimo arba autoriteto. Kartais mintyse gali būti labai pikta ir kritiška. Bet esi griežtai išauklėta savo geroje šeimoje, negali leisti, kad kiti pamatytų tavo kitą pusę, kad pasisakytum drąsiau ir ryžtingiau.
Nujaučiu, kad bijai šios savo pusės. Bet negi bijosi savęs. Žymiai labiau įprasta bijoti tos vietos, kurioje tavo reakcijos kyla. Taip būna. Bėda, kad baimes sunku pakelti.
Labai gerai, kad papasakojai. Labai gerai, kad ėmeisi žygių: kalbėdavai su mama, paskui buvai pas gydytoją. Tau kuriam laikui padėjo medicininės priemonės. Imkis toliau veikti.
Dabar vasara ir greičiausiai turi daugiau laiko. Sudaryk du sąrašus. Viename sąraše užrašyk visus žmones ir dalykus, kurių bijai mokykloje. Kitame sąraše užrašyk visus žmones ir dalykus, kurie tau nepatinka mokykloje. Palygink abu sąrašus. Ką atradai?
Toliau prie kiekvieno punkto abiejuose sąrašuose parašyk, ką darysi, kad geriau jaustumeisi. Pavyzdžiui, „bijau, kad į mane pažiūrės – pati pirmoji į jį/ją pažiūrėsiu“.
Kartais baimės būna gana didelės ir atkaklios. Todėl prieš mokslo metus dar kartą užsirašyk pas gydytoją ir pasitark, ar tau nereikia kokių nors nestiprių vaistų.
Tavo mieste yra pedagoginė – psichologinė tarnyba. Užsirašyk pas psichologą, kad su savo baimėmis imtum dirbti jau mokslo metų pradžioje.
Kai baimė labai sustiprėja, paskambink į Jaunimo liniją arba kitą anoniminės pagalbos telefoną.
Tau penkiolika, tokiame amžiuje daugelis baimių gali pasireikšti intensyviau. Perskaityk Mary Pipher knygą „Prikelti Ofeliją“.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.
