KLAUSIMAS: kreipiuosi į jus, nes nežinau, kur dar galėčiau kreiptis. Esu visiškai pasimetusi. Be to, manau, kad tai aktualu ne tik man. Taigi, pradėsiu galbūt nuo to, kad labai noriu kokios nors veiklos. Noriu naudingai leisti laisvalaikį, kažkuo užsiimti. Kokia gi čia problema? Juk yra daugybė įvairių būrelių, tik reikia išsirinkti tau tinkantį ir patinkantį labiausiai. Bet čia ir keblumas.
Esu daug ką išbandžiusi, ir nė viena veikla manęs neįtraukė. Vis kas nors neįtikdavo. Nepatenkindavo manęs. Greitai daug ką ir mesdavau. Nepatikdavo dažniausiai treneriai/mokytojos arba žmonės. Neįdomūs man tie žaidimai…
Man norėdavosi vaidinti ir viskas. Bet suprantu, reikia pramankštos, pratimų, kad tai daryti galėtume geriau. Nepatiko griežtumas. Arba dar kas nors. Neturėdavau kantrybės palaukti. Kol apsiprasiu, galėsiu labiau reikštis.
Gal todėl šiais metais nepasirinkau nieko. Nors išbandyta tikrai ne viskas. Šie metai buvo vėjo blaškomi. Plaukiau palei srovę ir tiek. Iš namų lėkti norisi. Namie nerandu, ką veikti. Vėl niekas nedomina. Tik kompas lieka.
Taigi, išlėkusi iš namų, po savo rajoną trainiojuosi, į centrą nuvažiuoju.
Taip tiesiog slampinėju. Gatvės vaikas. Taip, šiais metais ir mokslus labai apleidau. Ir lankomumas ypač antrame semestre suprastėjo. Neįdomi kokia pamoka ir neinu. Arba neišmokstu kažko ir žinau, kad blogai tikrai bus. Irgi išeinu.
Atrodo, nieko neveikiu, tik slampinėju su viena, kita drauge. Net visai patinka. Tik, turbūt, irgi pradeda atsibosti. Net gėda, kad dauguma turi kuo užsiimti, kažką sugeba, moka. O aš, atrodo, visai be talentų. Atrodo, kad nieko nesugebu.
Kodėl nesiimu ko nors lankyti? Bijau, kad vėl kas nors neįtiks. Bijau netekti laisvo laiko. Tapau maniakė laisvo laiko. Na, ir visgi, kad ir pasiryžčiau kažką lankyti, neįsivaizduoju ką, kur. Vienai ir nedrąsoka, nes lėčiau adaptuojuosi prie naujų žmonių.
Tai turbūt savęs ieškojimo laikas. Bet nepasakyčiau, kad man tai patinka. Kaip kiti tai vadina vienu gražiausių laikotarpių? Neįsivaizduoju, ko norėčiau siekti ateityje…
Yra viena neišbandyta sritis – dainavimas. Bet labai bijau nusidainuoti. Be to tėvai nepritartų tam. Esu tikra. Ir man net būtų gėda prašyt, kad lankyčiau dainavimą. Bet ne vien dainavimas. yra daug dalykų, kuriuos norėčiau mokėti.
Bet aš prieštarauju sau, sakydama, kad nežinau, ko noriu, neprieštarauju, sakydama, kad noriu mokėti, o ne mokytis.
Man patinka būti nevaržomai, visiškai laisvai ir nepriklausomai. Patinka, kad galiu bet kada kur nors nueiti ar panašiai. Patinka paaugliškas nerūpestingumas, kai darai, ką nori.
Aš nerūkau, net negeriu, ir narkotikais ,,nesimėgauju”. Nes net ir tai man visiškai neįdomu. Neskanu. Nevilioja manęs visai tie dirbtiniai pakylėjimai, kad „sėsčiau“ ant adatų ir sugadinčiau savo bei artimųjų gyvenimus.
Patinka man tiesiog keliauti su mokykla ir tiek. Esu tinginė ir turbūt bailė. Ir ta, kuriai niekas, arba viskas įdomu. Neapsisprendėlė, kurią neapsisprendimas varo iš proto. Ko noriu iš jūsų? Kad padėtumėte kaip nors „pasigauti“ save. Savo kelią ar bent takelį. Negaliu juk visą laiką plaukti pasroviui.
P.S. man beveik šešiolika, jei amžius turės įtakos jūsų atsakymui.
ATSAKYMAS: tu labai gerai išreiškei savijautą – „pagauti save“. Visas tavo laiškas kupinas tai skausmingo, tai abejingo blaškymosi savo viduje. Tavo ieškojimai, nesėkmės ir išgyvenimai susipynę į kamuolį, kuriame lyg ir nėra siūlo galo. Ypač verta perskaityti tavo laišką, nes jis savo stiliumi ir kalba labai gerai perteikia paauglio vidinį pasaulį.
Tačiau pabandykime tavo mintis ir jausmus sudėlioti palaipsniui. Rašydama, kad niekur negali pritapti ir niekaip negali surasti, kas tau atrodytų prasminga veikti, atskleidi pagrindinę paauglystės dilemą – kas aš esu. Kadangi tu dar nežinai, kas tu esi, kas tau labiausiai tinka arba patinka, meti būrelius arba užsiėmimus vieną po kito. Tu taip elgiesi dėl svarbių vidinių priežasčių – tai ir yra savęs ieškojimas, bandymas „pagauti save“.
Kadangi susilauki pastabų arba kritikos dėl savo elgesio ir nieko nedarymo, greičiausiai jautiesi labai prastai. Tave apėmusi paaugliška depresija. Pagrindinė paaugliškos depresijos savybė – visiško beprasmiškumo ir tuštumos jausmas, savigrauža ir saviplaka, besimainanti su neapykanta sau ir baimėmis prieš didelį ir sudėtingą suaugusiųjų pasaulį. Dėl tos pačios priežasties buvai apleidusi mokslus. Dėl to tu taip dažnai nuobodžiauji.
Aš labai atjaučiu, nes tave jau ima gąsdinti tavo pačios nuotaikos ir savijautos. Tu bijai nespėsianti rasti ir nerasianti savo „aš“. Negailestingai vadini save neapsisprendėle, tingine, baile, net nekenti savęs.
Tai tau atrodo, kad gali padaryti viską, ką suplanuosi, bet čia pat tau pritrūksta valios paprastiems dalykams padaryti – nueiti į pamokas.
Tarytum betikslis, kitų akimis, vaikštinėjimas gatvėmis, nieko neveikimas, neužsiėmimas „prasminga“ veikla – nėra toks jau betikslis užsiėmimas psichologiniu požiūriu. Jėgų kaupimas ir bandymai suprasti save, pakelti savo sumaištį ir pasimetimą nėra betikslis užsiėmimas, nors taip gali pasirodyti vyresniems žmonėms iš šalies.
Juos gali apgauti tavo išorinė šaunuolės ar „kietuolės“ kaukė. Suaugę ne visi žino, kad po kauke slepiasi jautrus ir silpnas jaunas žmogus. Kai esi pažeidžiama, natūralu dėvėti tokią kaukę taip pat kaip natūralu ryšėti šaliką, kai šalta.
Mane apima jausmas, skaitant tavo laišką, kad esi šiuo metu be galo vienišas žmogelis pasaulyje. Tu esi laikinai nejaučianti savojo „aš“, tu tiesiog praradai ankstesniąją save, bet dar iki galo „nesučiupai“ naujų savo stiprybių.
Paauglystę reikia persirgti, tai „normali liga“. Pakentėk, kai būna nuobodu, papasakok artimiausiai draugei, kai tau pasidaro dėl savęs neramu. Dalyvauk būreliuose, netgi jeigu vėliau juos mesi.
Klausykis ilgesingos arba aštrios muzikos pagal nuotaiką, rašyk draugams ir sau pačiai laiškus. Būk sau atlaidi ir rūpestinga. Tu sergi paauglyste. Paauglystė reikalinga, kad atrastum save.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.
